Su meile gamtai ir kultūrai

Sveikinimo žodžiai doc. dr. Leonardui Zasimauskui

Sukdamiesi nuolatiniame kasdienių rūpesčių ir didelių darbų sraute, neretai pamirštame esminguosius pagrindinius žmogaus būtiškosios egzistencijos dalykus, ir tiktai laikas, metais nubrėžiamos ribos arba kokie nors dideli įvykiai – laimėjimai bei netektys, gimimas bei mirtis – priverčia mus tarsi krūptelėti, atsigręžti į save, atidžiau pasižiūrėti į aplinką ir kitus. Štai jau daugiau nei 25 metus Klaipėdos universitete (iki 1991 metų Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete) dirba docentas filosofijos daktaras Leonardas Zasimauskas, šiuo metu KU Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros vedėjas, ryškių ir spalvingų filosofijos bei estetikos kursų dėstytojas.

Žmogus yra tai, kokį jį matome veikiantį, kokie jo veiklos rezultatai, tačiau visa iš esmės lemia mūsų jausmai ir mintys – tai suvokdamas supranti ir daugiau, kartais net išaiškėja idealai – ir čia filosofija yra vienas esmingiausių žmogaus ir specialisto ugdymo dalykų. Dėstydamas filosofijos istoriją ir šiuolaikinės filosofijos problematiką, L.Zasimauskas neišvengiamai kelia ir atsakinėja į įvairiausius žmogaus būties klausimus, skelbia tezes bei svarstymus, kaip pavyzdžiui: „Kas yra tiesa“, „Mąstau, vadinasi – esu“, „Turėti ar būti“, „Kas yra mūsų Dvasia ir Niekis“, – tokiu būdu ieškodamas žmogaus esmės ir prasmės. Galbūt Leonardo egzistencinę poziciją galima būtų išreikšti tokia strofa:

Ateis žiema

ir mes kaip geltoni rugiai

suprasim aiškiai:

reikia kantriai būti,

nors šalta baisiai,

nors elgiasi visi grubiai –

sustot negali širdies plakimo

galingai varoma

gyvenimo mūs upė.

L.Zasimausko kelias į aukštąjį mokslą bei mokslininko karjerą buvo pakankamai vingiuotas. Baigęs vidurinę mokyklą, jis trejus metus atpylė sovietinėje kariuomenėje – buvo tankistas: kaip apie didžiausią „žygį“ jis yra pasakojęs apie savo dalinio „maršbrasoką“ iš Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities, kur tarnavo) į Rygą. Vėliau dirbo tekintoju, įvairių mechanizmų meistru Kauno gamyklose, buvo „Žinijos“ draugijos, istorijos ir kraštotyros institucijų darbuotojas – pagal savo pagrindinį išsilavinimą Leonardas yra istorikas. Tik baigęs aspirantūrą (dabartinę – doktorantūrą) Vilniaus universitete, L.Zasimauskas 1979 m. atsidūrė Klaipėdoje, čia pradėdamas aukštosios mokyklos pedagogo kelią.

Vakar Leonardui Zasimauskui sukako 60 metų, tačiau jo meilės gamtai, tylai ir kultūrai galėtų pavydėti ne vienas jaunuolis. Leonardas nėra ypač ryškus mūsų akademinio gyvenimo organizatorius ir dalyvis, nors iš Filosofijos katedros vedėjo to galima būtų tikėtis. Vis dėlto savo, kaip filosofijos dėstytojo, misiją jis atlieka raiškiai, kvalifikuotai, nuosekliai ir sąžiningai – nieko nesuprastindamas ir per daug nesureikšmindamas. Dažnai juk žmogus (deja, ir mokslininkas), šio to pasiekęs, mato save kaip kokią spalvotą savo aplinkos ir viso pasaulio bambą, savotišką centrą, nelyg Leonardo da Vinčio paveikslo „Vitruvijaus žmogus“ prototipą ir nori (o jei turi valdžią, to aktyviai dažniausiai ir siekia), kad visi aplink suktųsi, jam lankstytųsi ir šoktų tarsi kokią nors „Kepurinę“. Leonardas iš esmės yra demokratiškas, dalykiškas, žmogiškai šiltas ir etiškas.

L.Zasimausko moksliniai raštai nėra gausūs – tai straipsniai, studijos, paskelbti Lietuvos katalikų mokslų akademijos darbuose, mokslo žurnaluose „Tiltai“, almanache „Baltija“ ir kt. Ryškiausios Leonardo akademinio kelio viršūnės – 1985 metais apginta filosofijos daktaro disertacija „Egzistencinė religijos fenomenologija M. Eliade‘s kultūros koncepcijoje“ bei 1990 metais įgytas docento mokslinis vardas.

Leonardas – ryški, savita ir spalvinga individualybė. Jam būdingas tylus ir ramus buvimas, grožio, estetiškumo ilgėjimasis ir siekimas, uždaras ir sutelktas savy gyvenimo būdas. Sveikindami mielą bičiulį ir gerbiamą kolegą su neeiliniu Gimtadieniu, linkime ir toliau išlaikyti bei puoselėti savo pagrindinius orientyrus – meilę gamtai ir kultūrai, dėmesį žmogui ir jo ugdymui, patirti ir išgyventi dar daug daug minčių bei jausmų, kurie vestų ta visų mūsų egzistencijos (ir Tavo, Leonardai) kryptimi, kur kaip žaltvykslė mums blyksi žodis „Laimė“.