Fotomenininkas A.Baltėnas savo misija laiko fiksuoti tai, kas greitai praeina ir išnyksta

Tokį tikslą užsibrėžusiam fotografui šiandien reikia skubėti kaip gaisrininkui. „Autentiškas, tikras gyvenimas su savais papročiais, šventėmis, ryšiais tarp kaimynų ir šeimos narių Lietuvoje tuoj baigsis. Indėnus parklupdė baltųjų užkariautojų atnešta degtinė, o Lietuvą – globalizacija ir televizija, kurios griaunanti jėga yra milžiniška. Kaime dabar net karvę melžia ar kiaules šeria ne pagal saulę, o pagal serialų rodymo laiką“, – taikliai pastebi Arūnas Baltėnas.

Kaip fotomenininkas rinkosi herojus savo serijai „Meistrai“? „Vieni žmonės pateko į mano akiratį atsitiktinai, kitų ieškojau per pažįstamus, Liaudies kultūros centro darbuotojus. Tačiau visus juos turėjo vienyti bendras bruožas – retas amatas, kuris žmogui nėra tik būdas užsidirbti pinigų, bet ir jo gyvenimo dalis“, – sako A.Baltėnas. Iš savo kelionių po Lietuvą jis parsivežė ne tik unikalių nuotraukų, bet ir rašytojo plunksnos vertų gyvenimo istorijų. „Šias žydinčių alyvų šakeles tremtyje Sibire išsiuvinėjo kupiškietė Jadvyga Pribušauskienė, kad jos vaikai ne tik iš pasakų žinotų, kokios gėlės žydi gimtojoje Lietuvoje“, – rodo vieną nuotrauką A.Baltėnas. Senukas, pozuojantis prie įtaiso odai tempti, – paties rečiausio amato atstovas, „arklių aprengėjas“. „Kai fotografavau rimorių Vincą Burčiką, jis jau nedirbo – amžius neleido, o ir pakinktų mažai kam reikėjo. Amatai nyksta, net kaimo siuvėjos ir batsiuvio ilgai ieškojau.“

Arūnas Baltėnas prasitaria, kad portretų ėmėsi tik prieš penkerius metus. „Reikėjo išmokti prieiti prie žmogaus. Kad padarytum gerą portretą, savo herojų turi ir gerbti, ir mylėti. Juk kiekviename tokiame darbe matosi ir pats fotografas, jo santykis su žmogumi.“

Jis prasitaria, kad pro etnografinius dzūkų kaimus – Žiūrus, Mardasavą, Margionis, – važiuodavo ir prieš dvidešimt metų, bet vis neįsidrąsindavo užeiti į trobas, pakalbinti žmonių. „Sykį ryžausi ir pravėriau jų namų duris. Taip prasidėjo šilų dzūkų ciklas. Dabar kai kurių tenykščių mano nufotografuotų žmonių gyvenimo kelionė jau pasibaigusi. Supratau, kad reikia skubėti, kol laikas neprarijo visko.“

Paklaustas, ar serija „Meistrai“ persikels į knygą, fotomenininkas šyptelėja. „Ji turėtų gimti natūraliai. Kol kas tokiam albumui dar neturiu „rakto“. Jei knyga išleidžiama be būtino reikalo, ji virsta tik informaciniu triukšmu. Todėl laikausi nuostatos: jei gali neleisti knygos – neleisk.“