Prieš aštuonerius metus išvažiavęs iš Lietuvos jaunas muzikantas
A.Puskunigis gimtinės neišsižadėjo

Andrius Puskunigis paviešėti į gimtinę sugrįžta keletą kartų per metus. Šį kartą grįžo ne vienas – su visu „Išgalvotu orkestru“. „Orchestre imaginaire“ – taip vadinasi Prancūzijos Metzo miesto savivaldybės orkestras, kuriame Andrius Puskunigis solo obojumi groja nuo 2005 metų. Lietuvoje orkestras surengs du koncertus – Vilniuje ir Kaune.

Kelias vienas – muzika

Abejonių dėl pasirinkimo Andrius nepatyrė, kelias buvo aiškus – muzika, o ištikimas pakeleivis – obojus. Pažintis su šiuo instrumentu prasidėjo Kaune, J.Gruodžio konservatorijoje. Nuoseklus žingsnis tolyn – studijos Vilniaus muzikos akademijoje, teorines žinias įtvirtinant Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro obojų grupėje.
Pabaigęs antrą kursą vaikinas išvažiavo į Prancūziją, Metzo nacionalinėje konservatorijoje studijavo trejus metus. Aukso medalis nebuvo finalinis akordas studijų kelyje. Iš Metzo A.Puskunigis patraukė į Vokietiją, įstojo į Saarbruckeno konservatoriją ir dirbo Liuksemburgo kameriniame orkestre.
Dabar, ko gero, ilgam įsikūrė Metze. Čia atrado savo „antrąją pusę“ – orkestrą, čia kaupia pedagoginio darbo patirtį, dirba net penkiose muzikos mokyklose ir konservatorijose ir turi beveik pusę šimto mokinių obojininkų.

Už svajones susimokėjo pats

Paklaustas, kodėl tuomet, 2000-aisiais, išvažiavo iš Lietuvos, Andrius sako, kad priežasčių buvusi ne viena. Svarbiausia – norėjo tobulėti, kuo geriau išmokti groti obojumi. Turėjo įtakos ir paprasčiausias smalsumas – jau tuomet daug jaunų kūrybingų žmonių rinkosi studijas užsienyje. Nestudijuoti Vokietijoje tiesiog negalėjo: Metzą ir Saarbruckeną skyrė tik 50 kilometrų. Už galimybę patenkinti smalsumą A.Puskunigis ir dabar dėkingas vieninteliams savo rėmėjams – tėvams, supratusiems vaikino užmojus. Pradėjęs dirbti įvairiuose Europos orkestruose, už savo svajones užsimokėdavo pats.
Lygindamas skirtingose mokyklose ir orkestre patirtus įspūdžius, Andrius teigia, kad visur galioja tie patys dėsniai: konkurencija, nesibaigianti kova tarp muzikantų už vietą po saule, mielas, bet daug jėgų ir beveik visą laiką pasiglemžiantis darbas siekiant užsibrėžtų tikslų.

Darbas iš reikalo ir malonumo

„Pedagoginį darbą dirbu iš reikalo ir malonumo. Pragyventi vien tik iš darbo orkestre būtų sudėtinga. Be to, mokydamas studentus aš realizuoju save, man malonu, kad galiu būti naudingas savo mokiniams, – dabartinio savo gyvenimo realijomis dalijasi A.Puskunigis. – Mano darbo dienos ar savaitės prabėga labai paprastai – neturiu nei atostogų, nei laisvų savaitgalių.“
Sugrįžti į Lietuvą Andrius kol kas neketina, tačiau nesako, kad taip niekuomet neatsitiks. Mintis „Išgalvoto orkestro“ pučiamųjų instrumentų kvinteto koncertus surengti Lietuvoje kilo A.Puskunigiui. „Tai pirmasis mano koncertas Lietuvoje po aštuonerių metų. Norėjosi Lietuvoje pristatyti mūsų orkestrą, norėjosi, kad dirigentas ir kolegos susitiktų su Lietuvos muzikantais ir publika. Mūsų koncertuose kvintetas ir perkusija atliks Fabrice Kastel muziką“, – mintimis prieš viešnagę Lietuvoje dalijosi A.Puskunigis.