Šokio profesionalas iš Benino: judesio trauka – stipresnė už meilę moteriai

  • Teksto dydis:

Mažas berniukas iš Vakarų Afrikos dievino tambūrų (afrikietiškų būgnų) ritmą. Miestelyje vykstant ritualinėms ceremonijoms, jis bėgdavo iš namų ir slapta už durų klausydavosi sklindančios muzikos.

Jam nerūpėjo, kad po to už nepaklusnumą namiškiai jį muš, neduos valgyti ar lieps penkias valandas šluoti kiemą. Jis buvo laimingas vaikas, nes akimirkos, kai galėjo girdėti tambūrą, prilygo Kalėdoms – jos jam reiškė visą amžinybę! Jau tuomet šokis gyveno jame, o jis – vien šokiu.

Šiandien Tchekpo Dan Agbetou – žymus šokėjas ir choreografas, gyvenantis Vokietijoje ir su savo suburta šokio trupe "Tchekpo" aktyviai keliaujantis po visą pasaulį. Jo kūrybinėje biografijoje yra ir daugiau įrašų: šokio centro "Dan‘s Art" (Vokietija) įkūrėjas, Bylefeldo šokio festivalio meno vadovas, Afrikos šokio festivalio "Biennale Passages" organizatorius (renginys pripažintas vienu geriausių festivalių, pristatančių naujas šokio kryptis ir stilius Europoje). Nuo 2009 m. Tchekpo vadovauja festivaliui "Artists in Fusion", kuriame bendrus projektus rengia skirtingų sričių šiuolaikinio meno atstovai.

Pažintis su Tchekpo

Išskirtinai pozityvūs – taip iš Benino kilusį choreografą ir jo trupės vaikinus apibūdino neseniai vykusio "Auros" šokio festivalio atstovai.

Eina jie Laisvės al., šypsosi ir dainuoja. Juos organizatoriai dar bando santūriai sutramdyti – juk čia Lietuva, čia lietūs lyja, žmonės ne visada yra labai laimingi ir ne visada jiems patinka, kai kiti už juos yra kur kas laimingesni. Ypač tie kitataučiai, mums, po geležine uždanga pusšimtį metų laikytiems, dar neįprastai atrodantys tamsiaodžiai žmonės! Vis dėlto Tchekpo neišsigando – su savo šokėjais visą savaitę Kauno gatvėse palaikė gerą nuotaiką ir, beje, sveiki ir gyvi sugrįžo į namus.

Kad Tchekpo yra iš tiesų tobulas straipsnio herojus, supratau iš pirmo žvilgsnio. Atėjus į "Auros" festivalio organizatorių rengtą viešą vakarą su Afrikos šokėjais, lūkuriavau, žvalgiausi, drąsinausi ką nors iš jų užkalbinti, kol prie manęs priėjo, arba, veikiau, priskriejo (kaip kitaip apibūdinti tokį žingsnių lengvumą?), plačiai besišypsantis, skvarbaus žvilgsnio juodaodis vyras.
"Aš Tchekpo. Malonu susipažinti", – kai jis draugiškai ištiesia ranką, tampa aišku: tai žmogus, kuris gali papasakoti savo istoriją.

Šuolis į Paryžių

Tchekpo vaikystė prabėgo Benine, kur jis gyveno su močiute ir teta. Nors tuomet jis nežinojo, ką reiškia būti įkvėptam kūrybos ar sąmoningai nemąstė apie šokį kaip savo kelią, vietinių ritualinių ceremonijų muzika ir šokiai jį užbūrė. Tai buvo suaugusiųjų jam griežtai draustas, bet ypač viliojantis pasaulis, tapęs jį palaikančiu stiprybės šaltiniu.

"Iki šiol vaikystė man yra pats didžiausias įkvėpimas", – pasakoja Tchekpo, pridurdamas, kad reikšmingiausia jo gyvenimo asmenybe tapo močiutė: "Ji – pati nuostabiausia moteris pasaulyje. Močiutė pažinojo visus augalus ir mokėjo jais gydyti. Mes vienas kitą dievinome. Tai mistiška moteris, kuri man suteikė labai daug vidinės jėgos."

Būtent močiutė įkalbėjo dvylikamečio Tchekpo tėvą pasiimti sūnų į Prancūziją. Paryžiuje jis apsigyveno su tėvo antra šeima ir pradėjo lankyti mokyklą. Deja, mokslai jam nesisekė, vis nepavykdavo susikoncentruoti. Vis dėlto naujoje šalyje Tchekpo atrado tai, kas jį iš tiesų sužavėjo, – gatvės šokius.

"Mano intelektualumas slypėjo muzikoje, kūne, judesiuose, kūryboje, bet ne moksle. Man rūpėjo dvasingumas", – apie sprendimą mesti mokyklą pasakoja Tchekpo.
Dar būdamas paauglys jaunimo namuose jis pradėjo mokytis modernaus šokio. Tiesa, ten būta ir nemažai pagundų, o pavojingiausia – narkotikai, kuriuos vartojo dauguma jo draugų. Tačiau Tchekpo išliko švarus, nelinko ir į alkoholį. Jį buvo užvaldžiusi vienintelė aistra – šokis.

Ši aistra pasirodė stipresnė už jo bendraamžiams įprastus ryšius: dėl meno Tchekpo atsisakė šeiminio gyvenimo – žmonos, vaikų, nuosavo verslo. "Aš buvau laimingas, man sekėsi, bet aš vis klausiau savęs, ar tai yra tai, ko man reikia", – prisimena šokėjas.

Fortūnos palytėtas

Vieną dieną jam, padedant draugams, pavyko išvykti į Niujorką – milžiniškų galimybių miestą. "Tuo metu tai buvo visų svajonė, kažkas nepaprasta, aukšta klasė!" –  Čia laukė nauji išbandymai.

Pinigų stokojantis vaikinas neišgalėjo susimokėti už profesionalias šokio pamokas, darbo susirasti taip pat nepavyko. Vis dėlto Fortūna Tchekpo visgi neapleido. Kartą jį šokantį pamatė įžymi Amerikos šokėja ir choreografė Judith Jamison. "Ji manęs paklausė, kur aš mokiausi šokti, ir pakvietė lankyti jos pamokas, nors ir neturėjau pinigų", – lemtingą susitikimą prisimena šokėjas.

Tai buvo kelio į svajonės išsipildymą pradžia. Tchekpo modernų ir džiazo stilius studijavo Alvin Ailey šokio teatre, vėliau Brodvėjuje. Kad užsidirbtų pragyvenimui, laisvu metu nešiojo pašto korespondenciją.

Po kelerių Niujorke praleistų metų, įgijęs daug patirties ir subrendęs kaip šokėjas, grįžo į Paryžių, kur drauge su bendraminčiais atidarė šokio mokyklą. Netrukus, 1992-aisiais, įsteigė iki šiol gyvuojančią savo trupę. Dar po poros metų persikėlė gyventi į Vokietiją, kurią jau du dešimtmečius laiko savo namais.

Tarp žemės ir kosmoso

Šių metų "Auros" festivalio žiūrovams Tchekpo pristatė du šokius. Solo pasirodyme "Glamonėti vėją" šokėjas savo kūnu tarp ore besisukančių kėdžių šešėlių jautriai pasakojo intymius išgyvenimus. Tai istorija apie iliuzijas ir tikrovę, apie svajones ir nežinomybę, gimusi iš vaikystės Afrikoje ir vėlesnio gyvenimo Paryžiuje.

Kitame savo kurtame pasirodyme "Trys lygiai" nagrinėjami globalesni skirtybių klausimai. Penki skirtingų Afrikos šalių šokėjai kvestionavo afrikiečių kūno ir kultūros suvokimą europiečių sąmonėje. Čia tarsi siekta išrasti naują šokį – tarp klasikinio modernaus šokio ir skirtingų Afrikos kultūrų.

"Afrikos šokis man yra jungčių evoliucija", – sako Tchekpo, kurį labiausIai jaudina jungtis tarp sielos ir kūno. Kitaip tariant, visa, kas slypi už paviršutiniškai suvokiamos afrikiečių kultūros – būgnų, ritmų.

"Kai eini, sėdi, stovi, privalai sąmoningai suvokti, kad tavo kūnas yra ant pėdų, o jos kaip šaknys – myluoja, glamonėja, švelniai liečia žemę. Tuo pat metu tavo plaukai myluoja dangų. Tu esi tarp žemės ir kosmoso", – sako Tchekpo.

Iki pat dangaus

Afrika tokia didelė – kas jungia ir skiria jos regionų šokius? Tchekpo pasakoja, kad visi afrikietiški šokiai atėję iš konkretaus regiono žmonių tradicijų, gyvenimo būdo, etninių ritualų.
"Yra tokių, kurie šoka stipriai pasilenkę – jie daug dirbo žemę. Rytuose šokama labai aukštai, jie šokinėja tarsi norėtų pasiekti dangų. Centrinės Afrikos ir Vakarų šokiai panašūs – tai kartų evoliucija kolonizacijos akivaizdoje", – judesių simbolius aiškina šokėjas.

Nors Tchekpo Europoje moko afrikietiškų šokių pagrindų, juos kiek sumodernina, pritaiko europiečiams ir jų kultūrai. "Europiečiai nėra išgyvenę to paties, ką Afrikos žmonės, tad jie negali išmokti grynojo tradicinio šokio", – teigia jis.

Afrikietiški judesiai – tai begalybės, amžinybės judesiai. Jie lengvi, tačiau visuomet turi būti įsišakniję į žemę. Europos šokio evoliucija labiau intelektualizuota, modernizuota, ji nėra primityvi. Vis dėlto europietiškame šokyje galima rasti tų pačių pozicijų kaip ir Afrikos tradicijoje.

Prigimtis – ieškoti skirtumų

"Kiekvieno žmogaus prigimtyje yra noras ieškoti skirtumų, – su šypsena atsidūsta Tchekpo, paklaustas apie nemaloniausius rasinius stereotipus, su kuriais yra tekę susidurti. – Tai konfrontacija su pačiu savimi. Žmonės teisia kitus, kuria barjerus, taip gimsta perėjimai, valstybių sienos, atsiranda konfliktai."

Ką reiškia diskriminacija, Tchekpo pirmą kartą sužinojo atvykęs į Prancūziją. Pašaipūs juokeliai ar net didesni rasistiniai išpuoliai tuo metu buvo dažnas jo kasdienybės palydovas. Tačiau jis nesileido į konfliktus, stengėsi reaguoti ramiai. "Jeigu aš liksiu pozityvus, tai piktas žmogus taip pat susimąstys ir galbūt taps pozityvesnis", – savo gyvenimo filosofija dalijasi jis.

Pirmą kartą prieš penkerius metus į Lietuvą atvykusio šokėjo mūsų tautiečiai taip pat nepasitiko draugiškai. Vos išėjus iš oro uosto, nuo pro šalį ėjusio skustagalvio sulaukė smūgio į galvą. Vėliau, jau važiuojant viešuoju miesto transportu, prie jo pradėta kabinėtis. Tąsyk išgelbėjo autobuso keleivė, chuliganams pagrasinusi iškviesti policiją.

Tchekpo šių įvykių nėra linkęs dramatizuoti ir tai geriausiai įrodo jo pasiryžimas grįžti į Lietuvą ir šiais metais: "Aš ne savęs pradedu gailėti, o tų žmonių, kurie taip agresyviai reaguoja. Aš paprasčiausiai nusišypsau, norėdamas parodyti, kad esu nepavojingas, ir, net būdamas juodas, esu toks pat žmogus, kaip ir jis."


Nemalonias savo patirtis Lietuvoje jis linkęs pateisinti sudėtinga mūsų šalies istorija – kelis dešimtmečius trukusia sovietų okupacija, nelengvu demokratiško gyvenimo modelio kūrimo keliu. "Kai kuriais atžvilgiais šiuo klausimu Prancūzija turi net rimtesnių problemų", – teigia jis ir priduria, kad jį patį ypač domina skirtingos kultūros ir žmonės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių