Šokėja G. Kalmatavičiūtė: scenoje aš galiu viską

Dar mokydamasi pradinėse klasėse Gotautė lankė pramoginius šokius, tačiau ten neprigijo. Mama pasiūlė lankyti šiuolaikinio šokio pamokas Kauno šokio teatre "Aura". Mergaitė neturėjo nė menkiausio supratimo apie šį žanrą, tačiau kartą apsilankiusią teatras taip sužavėjo, kad jo nebepaliko.

Dar mokydamasi pradinėse klasėse Gotautė lankė pramoginius šokius, tačiau ten neprigijo. Mama pasiūlė lankyti šiuolaikinio šokio pamokas Kauno šokio teatre "Aura". Mergaitė neturėjo nė menkiausio supratimo apie šį žanrą, tačiau kartą apsilankiusią teatras taip sužavėjo, kad jo nebepaliko.

Tiesa, paliko dabar – taip dėsningai, kaip užaugę vaikai palieka tėvų namus. G.Kalmatavičiūtė gavo vokiečių choreografo Johanneso Wielando, prieš keletą metų "Auroje" stačiusio spektaklį "Melancholijos dėžutė", pasiūlymą prisijungti prie šokio trupės Kaselyje viešnios teisėmis. Į šiųmetę Auksinių scenos kryžių ceremoniją atsiimti geriausios metų šokėjos apdovanojimo ji atskrido jau kaip nuolatinė Kaselio teatro šokėja. Apie tai, kaip šokis atsirado jos gyvenime, apie patirtis Kaune ir Kaselyje – pokalbis su G.Kalmatavičiūte.

– Kodėl šokis, galima numanyti. Kodėl būtent šiuolaikinis šokis?

– Mane labiausiai traukia išraiškos laisvė. Šis žanras nevaržo nei fizine, nei idėjine prasme. Šiuolaikinis šokis yra ir gali būti viskas, priklausomai nuo to, ko tu sieki ar ieškai. Jis leidžia turėti labai asmenišką priėjimą ir interpretaciją tiek kiekvienam žiūrovui, tiek ir kūrėjui.

– Ar turite autoritetų?

– Žaviuosi Izraelio choreografais ir šokėjais: Batševos šokio trupe (Batshev Dance Company – red. past.) ir Ohadu Naharinu, Sharon Eyal, Hofeshu Shechteriu bei kitais kūrėjais. Kiekvienas jų turi labai specifinį ir magišką judėjimo stilių, tokį animalistišką ir precizišką. Šokėjų kūno galimybės yra tiesiog stulbinamos.

Patinka Akramo Khano darbai. Jie labai sensualistiški ir meditatytvūs. Ir, žinoma,  Tomas Peepingas su savo teatrališkais darbais ir neįtikimai charakteringais personažais.

– Kuriuos spektaklius per savo, šokėjos, karjerą išskirtumėte?

– Vienas artimiausių spektaklių, įskaitant ir kūrybinį procesą, – Birutės Letukaitės "Medėjos". Spektaklio tema – motinos, žudančios savo vaikus, yra labai skaudi ir gniuždanti. Prasidėjus spektaklio kūrybiniam procesui, man tebuvo septyniolika. Dirbant teko lipti per savo susikaustymą ir drovumą, nes to reikalavo idėja. Šokyje turėjome išgyventi Medėjos dramą. Buvo itin nepaprasta. "Medėjos" – man labai brangus kūrinys. Manau, kad būtent šio spektaklio kūrimo metu aš subrendau kaip šokėja artistė.

Kitas, taip pat man svarbus darbas – Johhaneso Wielando "Melancholijos dėžutė". Šį spektaklį rodėme daugiausia kartų man dirbant "Auroje". "Melancholijos dėžutė" buvo mažas mūsų keturių šokėjų pasaulis, sukurta iliuzija, į kurią pasikviesdavome žiūrovus. Spektaklis pareikalavo ir suteikė galimybę išmokti naujų dalykų: teatrališkumo ir gebėjimo tiesiogiai komunikuoti su žiūrovais, žaibiškai reaguoti ir atsakyti į jų reakcijas bei emocijas.

– Ar Vokietijoje jau turėjote stiprių patirčių?

– Šį rudenį teko nepaprasta galimybė dalyvauti ir šokti atkurtame Hofesho Shechterio spektaklyje "Dog", kuris buvo pastatytas Škotijos šokio teatre. Hofeshas Shechteris – labai garsus choreografas. Man pasitaikė neįkainojama galimybė dirbti su buvusia jo šokėja Sita Ostheimer. Tikrai nepakartojama patirtis gilinantis į choreografo specifinį judėjimo stilių, fiziškumą ir muzikalumą.

– Kaip jautiesi naujoje kūrybinėje aplinkoje?

– "Auroje" dirbau su puikiais šokėjais, kurie lygiu nenusileidžia įvairias prestižines šokio mokyklas baigusiems šokėjams. Tačiau tokių Lietuvoje yra tik keletas. Čia, Kaselyje, kiekvieną dieną aš esu apsupta dvidešimties talentingų, įvairiapusiškų asmenybių, o dar šimtai laukia už durų ir nori užimti mano vietą.

Šokant Lietuvoje galėjau jaustis laisvai ar net, prisipažinsiu, patinginiauti, nes konkurencijos Lietuvoje praktiškai nėra. Žinoma, aš dirbau ir tobulėjau, tačiau galėjau jaustis rami, kad niekas manęs nepaleis. Čia kiekvieną dieną turi juodai dirbti ir įrodinėti, kad nori, gali ir esi vertas būti teatre. Nėra laiko atsipalaiduoti, nes greitai būsi pakeistas.

– Atsirado daugiau įtampos ne tik dienotvarkėje, bet ir galvoje?

– Yra ir kita pusė. Lietuvoje buvau pripratus prie, pavadinkime, gamyklinio režimo. Spektakliui pastatyti turėdavome nuo dešimties dienų iki, geriausiu atveju, mėnesio. Viskas turėdavo vykti labai greitai ir koncentruotai, rezultato reikėdavo iškart. Tai labai vargindavo ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Čia, Kaselyje, situacija kitokia. Spektakliui pastatyti turime nuo trijų iki penkių mėnesių. Taigi laiko ieškojimams, eksperimentavimui – užtektinai. Kuriant spektaklį išbandoma daug idėjų ir daug atmetama, kol lieka išgrynintas produktas.

Labai daug dėmesio skiriama bendravimui tarp šokėjų ir choreografo. Nuolatos diskutuojame apie kūrinio idėją ir kiekvieno mūsų uždavinius. To pasigesdavau dirbdama Lietuvoje. Suprantama, tokia prabanga čia buvo neįmanoma tik dėl laiko stokos.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių