„Slėpynės“ – 1, 2, 3, mačiau, mačiau, mačiau...

Ponas R. de Nirai, laikas slėptis... Holivudas ateina jūsų ieškoti ir būtinai vėl atras, kad uždarytų eiliniame trileryje su nekaltai besišypsančiais vaikučiais...

„Oskarų“ laikas baigėsi, liko tik tuščia spinta su garsaus aktoriaus ir šiek tiek režisieriaus skeletu. Tai, kas idealiai jums tinka paskutiniuosiuose kino projektuose, yra akiniai...Akiniai, kurie dar smarkiau praverstų realybėje, kai skaitysite kokį nevykusį scenarijų. Gal šita ironija vienai iš garbingiausių kino asmenybių kiek padauginta.

Tačiau skaičiai kerta iškalbingiau nei žodžiai – per pastarąjį dešimtmetį R. de Niras gali pasigirti tuo, kad įkūrė nepriklausomo kino festivalį „Tribeka“ ir kad nusifilmavo itin pelningose komedijose „Paskutinis jaunikio išbandymas“ ir „Paskutinis uošvių išbandymas“.

Visa kita buvo, švelniai tariant, pro šalį. Ypač pro šalį - „Klonuotasis“. Ir ne ką mažiau dabar – „Slėpynės“. Kai neskaitai scenarijų prieš pasirašant sutartį, sėkmė pabruka uodegą net talentingiausiems gigantams.

Vis dėlto su „Slėpynėmis“ de Nirui pasisekė labiau. Todėl, kad galėjo iš arti stebėti mažąją vunderkindę Dakotą Fening ir tiesiogiai įvertinti, jos, kaip teigia prodiuseriai, neįtikėtinus sugebėjimus ekrane. Iki de Niro jaunoji žvaigždutė šypsojosi ir gąsdino Denzelį Vašingtoną ir Šoną Peną. „Oskaro“ laureatus. Įspūdinga skalpų kolekcija žvaigždžių take. Kas toliau?

Iš tiesų Dakota beprotiškai apdovanota talentu, kuris stipresnis nei paprasta vaikiška charizma. Regis, ji kaip Helis Džoelis Osmentas, jaučia, kad reikia kurti charakterį, o ne tiesiog būti žaviai – mažu savimi.

Duete su grandu R. de Niru ji yra laimėtoja visomis prasmėmis. Jos Emilė pateisina keisčiausius scenaristo sumanymus, nelogiškiausius gąsdinimus ir tuos siaubo kino štampus, nuo kurių atvirai pykina.

Štai mergaitė piešia baisybes, štai išgalvoja draugą, štai de Niras vaikšto koridoriumi su peiliu. Durys sugirgžda, aidi žingsniai, blyksi šviesos. Kompozitorius varinėja adrenaliną šimtą kartų girdėtu siaubo takeliu. Išradingumo viršūnė – aprašinėtos sienos...

Tikrai nereikia sukti galvos – kur aš tai mačiau? Nes ne tik mačiau, bet ir mačiau, mačiau, mačiau, mačiau, mačiau...Sumanymas su skaičiuote – vienas originalesnių, bet vokiečių metalistai, „Rammstein“ pasekėjai „Ooomph“ savo vaizdo klipe šia tema sulošė įsimintiniau.

Kita vertus, ko dar tikėtis iš banaliai klaikaus ir klaikiai banalaus siužeto ar režisieriaus Džono Polseno, prieš kelis metus bandžiusio nustebinti jaunatvišku „Fatališko potraukio“ variantu „Fanatikė“?

Skaičiau, kad išankstinėje peržiūroje, po kurios, įsiklausant į publikos ir žinovų nuomonę, keičiami abejotini filmo epizodai, pabaiga išvis nebuvo rodoma. Kad nesklistų gandai. Nes pabaiga turėjo tapti viso siužeto jungiamąja grandimi ir ašimi. Ką ten Polsenas bebūtų keitęs, pabaiga jau buvo nulemta genialios scenaristo plunksnos. Vardan tos pabaigos tenka praleisti pirmąją ‘‘Slėpynių‘‘ valandą besimuistant kėdėje it vaikui, kai rodomas nuobodokas spektakliukas.

Filme tiesiog kankinamai auginami charakteriai, kad per likusias 40 minučių žiūrovas logiškai šokinėtų nuo kėdės.

Gal net ir pabaigą nujaučia, skirtingai nei „Kaime“ ar „Šeštajame pojūtyje“. Trilerio nebėr. O siaubo ir nebuvo. R. de Niras tik trumpam užėjo. Tikrai yra tik Dakota Fening. Bet ji verta daugiau.