Skiautinių menas moko žmones gyventi tvariau

Dalijasi idėjomis

Irena džiaugiasi, kad turi keletą vietinių bendraminčių, su kuriomis susitikusi gali ir apie skiautinius pasikalbėti, ir internete rastomis idėjomis pasidalyti.

Nors skiautininkių klubo Palangoje nėra, šio meno entuziastės nesėdi rankų sudėjusios – organizuoja bendras parodas, savo skiautiniais puošia miestą. Prieš keletą metų būrelis jų sukūrė bendrą skiautinį, kuris šiuo metu yra saugomas Palangos kurorto muziejuje.

Kiekvieną pavasarį Palangoje vyksta tradicinė miesto šventė „Jurgi, paimk raktus!“. Vienais metais skiautininkės sugalvojo, kad reikia tarp medžių prikabinti savo darbų, kurie plevėsuotų vėjyje tarsi Šv. Jurgio vėliavos. Palangiškiai ir miesto svečiai grožėjosi daugiau nei 100 skiautinių, kuriuos suvežė skiautininkės iš Vilniaus, Mažeikių, Gargždų ir, žinoma, Palangos.

Nuostabūs: iš džiuto virvės ir senų audinių juostelių susuktos daiktadėžės vilioja ne tik spalvomis, bet ir tvarumu. / I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Sudomino teta

Paklausta, kada susidomėjo skiautinių technika, I. Gačionienė tikina, kad rankdarbiai ją lydėjo nuo pat mažų dienų, kurias leido Rokiškyje.

„Kol manęs laukėsi, mamytė labai daug siuvinėjo. Kai aš gimiau, jos siuvinėjimai baigėsi, matyt, nebeliko laiko, užtai kartu su mumis gyvenusi mamos teta buvo ir siuvėja, ir mezgėja, ir audėja. Vėliau mokykloje labai patiko technologijų pamokos“, – prisimena ji.

Irena augo sovietiniais laikais, kai norėdama pasipuošti turėjo pati kažką įdomaus, gražaus sugalvoti – parduotuvėse sunku buvo rasti.

„Kai sukūriau šeimą, susilaukiau vaikų, mano pomėgis siūti, megzti labai pravertė, – tikina pašnekovė. – Tiesa, daug laiko nebuvo, nes auginau neįgalią dukrelę, pirmininkavau „Palangos vilčiai“ – sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai.“

Įvairovė: neįtikima, kiek daug daiktų gali gimti iš audinio skiaučių. / I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmąjį siuvo iš galvos

Apie skiautinius I. Gačionienė žinojo jau seniai. Vieną dar nuo savo vaikystės atsimena – ant sienos buvo pakabintas, jo spalvas lengvai galėtų išvardyti. Mama turguje buvo pirkusi, penkis rublius mokėjo. Gaila, kad iki šių dienų neišliko.

Maždaug apie 1989-uosius Irenai į rankas pakliuvo garsios skiautininkės Gražinos Kriaunevičienės knygutė apie siuvimą šia technika. Kruopščiai ją išstudijavo.

Man įdomiausia kurti tada, kai galiu iš senų dalykų padaryti kažką naujo. Labai norėčiau pasisiūti drabužį su skiautinio motyvais.

„Panašiu metu, nepriklausomybės priešaušriu, jau buvo galima įsigyti ir užsienietiškų žurnalų, tarp jų ir „Burda moden“. Ten kartais rasdavau ir kokį puslapiuką, skirtą skiautiniams. Visa bėda, kad aprašymų, kaip juos daryti, buvo mažai“, – pasakoja Irena, labai apsidžiaugusi, kai išvydo skelbimą apie skiautininkės G. Kriaunevičienės organizuojamus kursus. Išsyk į juos užsirašė. Taip po truputį ir pati skiautinius siūti pradėjo.

Ar prisimena savo pirmąjį darbą? Irena juokiasi ir linksi galvą. „Kai prisimenu, kaip aš jį siuvau, net juokas ima – iš galvos. Priešais akis turėjau tik paveikslėlį ir, deja, jokių žinių apie skiautinio siuvimo techniką. Teko pačiai išradinėti dviratį ir mąstyti, kaip jį padaryti. Dabar prašom – pamokos internete, pamokos pas meistres gyvai, tik norėk ir mokykis“, – be mažiausio apmaudo balse kalba tautodailininkė, kurios skiautiniams ir riešinėms 2011-aisiais buvo suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas.

Nelengva: lovos užtiesalui pasiūti gali prireikti ir viso mėnesio, nes prieš karpant skiautes dar reikia atlikti ir daug paruošiamųjų darbų. / I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Tvarumo idėja – sava

Pasak Irenos, būta daug diskusijų, ar skiautinių meną išvis galima priskirti lietuviškai tradicijai, nes senovinių lietuviškų skiautinių beveik nėra. Ankstyviausi muziejuose saugomi darbai datuojami XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Rastų senovės Egipte, Kinijoje, Amerikoje amžius siekia 5–3 tūkst. metų pr. Kr.

„Kadangi moterys juos siūdavo iš neturto – sunešiotą drabužį persiūdavo vaikams, paskui iš likučių ausdavo, siūdavo buičiai reikalingus daiktus – kažkokios meninės fantazijos čia ieškoti nereikėtų“, – įsitikinusi pašnekovė, labiau akcentuojanti jų tvarumą.

Pačiai Irenai tvarumo idėja labai sava. Jos skiautiniuose beveik nėra audinio, specialiai pirkto iš rietimo. Naudoja tik atraižas, nebenešiojamų drabužių medžiagas.

„Man įdomiausia kurti tada, kai galiu iš senų dalykų padaryti kažką naujo. Labai norėčiau pasisiūti drabužį su skiautinio motyvais“, – artimiausios ateities planais dalijasi ji.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Dygsniuoja rankomis

Ar ilgai užtrunka pasiūti skiautinį? Irena aiškina, kad skiautinys paprastai susideda iš trijų sluoksnių: viršutinio – ornamentinio, vidurinio – šiltinančio užpildo ir pamušalo. Kartais jis derinamas su kitomis technikomis – aplikacija, siuvinėjimu, kartais būna reljefiškas – tuomet tam tikrose vietose paklojamas dar vienas užpildo sluoksnis.

„Siūdama naudoju ir naująsias technologijas, bet iš esmės visi mano skiautiniai dygsniuoti rankomis. Taip darė mūsų močiutės ir promočiutės. Toks skiautinys atrodo putlesnis, minkštesnis. Siuvimo mašina jį sumuša, padaro kietą. Žinau Lietuvoje vieną skiautininkę – Danutę Blažienę, kuri turi profesionalią dygsniavimo mašiną „Longarm“. Su ja sudygsniuoti skiautiniai patvaresni, geriau dėvisi, tačiau rankomis dygsniuoti man vis tiek gražesni“, – sako I. Gačionienė, siuvanti skiautinių technika įvairius namų apyvokos daiktus: pagalvėles, puodkėles, stalo serviravimo rinkinius, dėklus telefonams.

Pernai Klaipėdos tautodailės salone „Marginiai“ vyko Irenos riešinių ir skiautinių personalinė paroda, o šį lapkritį menininkė kviečia apsilankius pajūryje pasigrožėti jos ir kitų skiautininkių darbais Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Pametė skaičių

Kai imasi skiautinių, sako siuvanti ne po vieną, bet išsyk po kelis. „Būna, kad vienam medžiagos pritrūkstu, tuomet griebiuosi kito, kad tuščiai laiko neleisčiau“, – pasakoja I. Gačionienė.

Kiek skiautinių yra sukūrusi – nežino, nes daugumą, sako, ne parduoda, bet išdovanoja. „Nėra tie skaičiai įspūdingi“, – kuklinasi tautodailininkė.

Pavarčius Irenos darbų feisbuke albumą į akis krinta įdomi detalė, kad kiekvieno didesnio skiautinio kamputyje I. Gačionienė siuvimo mašina išsiuvinėja tarsi vizitinę kortelę. Joje – kūrėjos vardas, pavardė, metai, kada buvo baigtas skiautinys. Nepamiršta paminėti ir skiautelių skaičiaus, kuris kartais perkopia net 500!

Pasakyti, kiek valandų trunka pasiūti vieną ar kitą skiautinį, jai sunku. „Juk nesėdžiu prie jų kiaurą dieną. Kiek laiko būna, tiek ir krapštausi. Tarkim, lovos užtiesalui pasiūti gali prireikti ir viso mėnesio, nes prieš karpant skiautes dar turi atlikti ir daug paruošiamųjų darbų: seną drabužį išskalbti, išlyginti ir tik tada karpyti. Naują audinį būtina skalbti – taip patikrinama, ar jis traukiasi, ar nedažo“, – pasakoja ji ir džiaugiasi, kad šiais besaikio vartojimo laikais skiautinių menas moko žmones gyventi tvariau.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Paruoštukų nesisiunčia

Amerikoje skiautiniai – atskira industrijos šaka, ten be jokio vargo galima įsigyti medžiagų, aplikacijų detalių, specialių įrankių ir instrumentų. Netgi skiautinių siuvimo rinkinių su jau sukarpytomis detalėmis. Tik turėk pinigų (nes lietuvėms kainos kandžiojasi) ir siūk.

Ar nesusigundo užsisakyti ir Irena? Ne. Palangiškei įdomiau mesti iššūkį sau ir kurti iš to, ką turi.

„Jei neturiu, einu ieškoti į dėvėtų drabužių parduotuves, kurias vadinu skiautininkių rojumi. Dar draugės prineša. Visi kampai pilni maišų, nebespėju siūti“, – juokiasi ir pataria, kad šia technika kuriamiems darbams labiausiai tinka smulkiai marginti raštai.

Po minutėlės atsidūsta, kad skiautinio siuvimas nėra švarus darbas, kaip nežinančiam galėtų atrodyti. Medžiagų atraižos labai dulka, o siūlgaliai skraido po visus namus.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Kuria ne dėl pinigų

Paklausta, ar labai sunku nustatyti savo mėnesiais siūtų darbų kainas, I. Gačionienė susimąsto. Galiausiai sako, kad siūti skiautinius parduoti neapsimoka. Todėl juos kuria ne dėl pinigų. Tiek Irenai, tiek ir jos kolegėms skiautininkėms šis procesas prilygsta meditacijai.

Kartais I. Gačionienė piešia eskizus, bet tai nereiškia, kad galutinis vaizdas bus toks, koks piešinyje. „Būna, sugalvoju piešinį, pasirenku medžiagas, jas susikarpau, ogi žiūriu – trūksta. Tada mąstau, ką kitaip daryti, kaip išsisukti“, – juokiasi ji.

Irenos pasididžiavimas – iš naudoto džinso skiautelių siūtas kilimas arba lovatiesė. Kol kas jis padėtas po devyniais užraktais, nes, pirma, be galo sunkus, antra, Irenos katytė į jį labai mėgsta galąsti nagučius.

Kadangi gyvena technologijų laikais, pasidairo idėjų ir internete. Tačiau aklai kopijuoti nemėgsta – neįdomu. Jei kokią idėją ir pasiskolina, vis tiek savaip pateikia.

Prieš vienas Kalėdas Irena panoro originaliai papuošti eglės šaką ir ėmė ieškoti įdomesnių eglutės žaisliukų. Rado erdviniais skiautiniais dekoruotus putplasčio bumbulus internete. Vis dėlto savos gamybos rezultatas pranoko lūkesčius. Namiškiai buvo sužavėti.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Ištobulino techniką

Naginga moteris siuva ne tik skiautinius, bet ir namų apyvokos krepšius iš tekstilės juostelių. Susidomėjusi rankdarbiais, ji pradėjo užsisakyti ir siųstis specializuotus žurnaliukus.

Viename iš jų pamatė labai įdomia technika pasiūtų daiktadėžių. Ėmė verstis jų gamybos aprašymą iš anglų kalbos ir kažką panašaus daryti pati. Daug kartų bandant atsirado įgūdžių.

„Reikia 4 mm storio džiuto virvės ir maždaug 3 cm pločio juostelėmis suplėšyto seno audinio. Dar – siuvimo mašinos su paruošta storesne adata džinsui siūti. Virvę apsuku audinio juostele ir bandau formuoti apskritimą, kartu ją prisiūdama siuvimo mašina zigzago siūle“, – aiškina I. Gačionienė, kuriai rodyti kur kas lengviau nei aiškinti.

Sudėtinga nėra, bet, Irenos žodžiais tariant, reikia įgudimo. Daiktadėžėms gaminti ji naudoja tik tokius audinius, kurie net ir skiautiniams nelabai tinka. Taigi palangiškės namuose tekstilės atliekų beveik nelieka.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Ir menui reikia tikslumo

Dar vienas Irenos talentas – ploniausiais virbalais megzti riešines. Jų gamybos ypatumas – viskas turi būti sumegzta labai standžiai ir kietai, ne taip, kaip mezgant purų megztinį. Spalvotus karoliukus tautodailininkė iš anksto susiveria ant siūlo pagal pasirinktą raštą.

Čia, sako, labai praverčia matematiniai gabumai, nes reikia viską gerai apskaičiuoti. Tas pats yra ir su skiautiniais. Jei atsiras paklaida, siūlės nesueis. „Jei nori konkretaus dydžio lovatiesę pasiūti, turi iš anksto apskaičiuoti, kiek blokų į ją sueis, kokio didumo gabaliukus karpysi“, – aiškina ji.

Ar žmonės vertina skiautinius? „Kurie šiek tiek susidūrę su rankdarbiais, tie supranta. Daugelis jais grožisi, tačiau yra ir tokių, kurie sako, kad parduotuvėje lovatiesę įsigysi pigiau“, – negražina realybės tautodailininkė.

Ar dar yra tokia rankdarbių rūšis, kurią I. Gačionienė norėtų išbandyti? Į šį klausimą pašnekovė jau seniai turi atsakymą. Sako, kad labai smagu būtų iš skudurėlių austi takus. Sykį buvo tokiame seminare, bet vis vietos audimo staklėms namuose pritrūksta. Gal ateityje.