„Skambutis 2“ – vėl vaidenasi neapčiuopiamas japonų siaubas

„Skambutis 2“ – vėl vaidenasi neapčiuopiamas japonų siaubas

Verslo sutartis dėl tęsinio su „Skambučio“ kūrėjais buvo pasirašyta iškart po premjerinio savaitgalio. Vos išvydę perspektyvą į kišenes nupurtyti kuo daugiau banko bilietų, prodiuseriai renka telefonų numerius.

„Skambutis“ dar nebuvo „atmušęs“ gamybos išlaidų, kai aktorė Naomė Vots sulaukė skambučio. Holivude niekas nelaukia, laikas – pinigai. Šykščiai taupūs kompanijų bosai stengiasi pasiūlyti sutartį kuo galima anksčiau, kol kino teatruose besisukanti juosta nesumušė kokių rekordų. Tada aktorių kainos kyla, gamybos išlaidos didėja...Taip, tik pradėjus šiurpinti „Skambučiui“, scenaristai puolė rašyti siužetą tęsiniui. Vėliau, po poros mėnesių, filmas tapo pelningiausia 2002 – ųjų siaubo juosta. Tada prodiuseriai trynė rankas iš džiaugsmo ir, užsidegę lengvų pinigų karštlige, vėl skambino. Pokalbis šįkart buvo tarptautinis. Galima tik įsivaizduoti, kaip perkrautos buvo Japonijos telefonų linijos. Svajonių fabrikas užsigeidė japoniško siaubo kino. Urmu. Nedelsiant perdirbta „Pagieža“ ir jau užsakyta antroji jos dalis. Kas toliau?

Perdirbto japonų siaubo kino ateitis kabo ant „Skambučio 2“ pasirodymo pasaulio kinuose. Rizika tokia didelė, kad skelbiama pasaulinė premjera – daugelyje šalių tą pačią dieną kaip „Matricos revoliucijos“. Skelbiami pikantiški faktai iš filmavimo aikštelės, atseit nutiko trys paranormalūs reiškiniai. Gal kokia lempa ir perdegė. O šalia buvęs scenaristas nusprendė – kodėl gi to nepavertus mistine reklamine akcija...

Štai vienas bičiulis su kitu buvo susitarę po seanso alaus išmaukti. Pasibaigus filmui abu galvotrūkčiais į namus išdūmė. Nejauku pasidarė.

Gerbiamasis kino kritikas iškentėjo asmeninį DVD „Skambučio“ seansą vidury nakties su namų kino „pričindalais“. Naktis buvo bemiegė ir su įjungta šviesa.

Japoniškas siaubas turi tokią vieną žavingai kraupią savybę, kurios neiššifruoja Amerikos

„siaubiakų“ meistrai, gal tik koks Šiamalanas tuo pačiu triuku sumaniai žaidžia. Japoniškas siaubas yra labai ARTI. Toks jausmas, kad tuoj išlįs iš televizoriaus ekrano („Skambutyje“ ir išlenda). Toks jausmas, kad bet kurią akimirką iš tamsos išnirs ranka ir ims tave smaugti.

Ačiū japoniškojo „Skambučio“ autoriui ir amerikietiškojo „Skambučio 2“ režisieriui Hideo Nakatai už tą neapčiuopiamą slogutį. Už smogą, kuris paralyžiuoja smegenis ir neleidžia įsijungti logikai. Japonų siaubo ataka į žiūrovų smegenis prasideda nuo gynybos. Mąstymas atjungiamas ir įjungiami pojūčiai bei emocijos.

Todėl, žiūrėdamas abu „Skambučius“ bei „Pagiežą“ antrąjį kartą, kvatojiesi iš savo baimių per pirmąją peržiūrą. Tyčiojiesi iš silpno scenarijaus ir visiškų kliedesių apie šmėklas. Tie videovaizdai – jie ne tik kad nebaisūs, bet dar ir avangardiškai negrabūs...

Bet taip tik žiūrint antrąjį kartą, kai “išjungti netikėtumo kanalai”. Pirmasis „Skambučio 2“ kartas vėl palieka adrenalino prieskonį. Vėl kažkas užstringa gerklėje, vėl per nugarą laksto adatėlės. Antrąjį sykį žiūrėti nebūtina, tegul siaubas lieka paslaptimi. O jei jo pasirodys per mažai – pirmadienį per „Balticum televiziją“ “suvartokit” japoniškąjį „Pagiežos“ originalą. Po jo – tikrai mažai nepasivaidens.