‘‘Sitų kerštas‘‘ - antikariniai Lukaso karai su pabaigos šešėliu ir tęsinio viltimi

Džordžo Lukaso sitai atkeršijo visiems ‘‘starwars‘‘ skeptikams sugriaudami ankstesnę kino rekordų galaktiką trečiuoju antpuoliu. Per premjerinį savaitgalį (įskaitant ir išankstinius ketvirtadienio vakaro seansus) krito ir ‘‘Matricos. Perkrauta‘‘, ir ‘‘Žiedų valdovo. Karaliaus sugrįžimas‘‘ startiniai rekordai. Trečiojo ‘‘Žvaigždžių karų‘‘ epizodo kasoje jau šildosi 303 milijonai dolerių. ‘‘Sitų kerštas‘‘ jau šiandien atsipirko daugiau negu dvigubai. O premjeros nekantriai laukia pelningiausi fantastinių pasakų gerbėjai – japonai. Nors palaipsniui dėmesys kosminės sagos pabaigai atslūgs, trečiasis epizodas realiai kėsinasi į aukščiausius rekordus ir bendroje įskaitoje.

Ažiotažas neatsitiktinis – ‘‘Sitų kerštas‘‘ neabejotinai įspūdingiausia naujosios trilogijos dalis, o tarp senųjų legendinių serijų pralaimi tik panašiai niūriam ketvirtajam epizodui ‘‘Imperija suduoda atsakomąjį smūgį‘‘. Pralaimi tik netikėtumo faktoriumi – juk visiems buvo iš anksto aišku, jog pabaigoje Anakinas Skaivokeris užsidės Darto Veiderio šalmą...

Atakuoja Lukasas nuo pačių pirmųjų sekundžių. Kosminis mūšis trunka penkiolika minučių ar net daugiau. Su pribloškiančiais vaizdo efektais. Čia ‘‘Žvaigždžių karų‘‘ režisierius nenusileidžia nei Stivenui Spilbergui, nei Piteriui Džeksonui. Gal net vietomis ir lenkia. Kas, jei ne Lukasas, ir yra novatorius kompiuterinių reginių srityje.

O toliau viskas paliekama tikėjimui bei vaizduotei. Arba tiki tuo fantastišku Galaktikos pasauliu, arba ne. Jei tiki, – keliauji nuo vieno epizodo iki kito įsijausdamas kaip vaikas. Jei pažįsti žaliąjį Jodą ir du robotus nuo ankstyvųjų paauglystės dienų, iškart plauki siužetu kaip povandeniniu laivu. Ir kuo tolyn – tuo labiau trūksta kvapo.

Net jei ‘‘Sitų kerštas‘‘ iš esmės yra kosminė muilo opera, ji žiūrim vienu įkvėpimu. Ir su aiškia antikarine nuostata. Bušui jaunesniajam ir jo kraujo ištroškusiai administracijai. Su aiškia potekste apie demokratiją, išsigimstančia į totalitarinę diktatūrą. Šiurpiausias momentas – princesė Padmė kosminiame senate ištaria frazę ‘‘Štai taip, aidint audringiems plojimams, miršta mūsų demokratija‘‘. Amerikos politikams verta susimąstyti. Net ‘‘Žvaigždžių karai‘‘ nebelieka Irako karo nuošalė. Nesu tuo tikras, bet filme nuskambėjo ir pagarsėję Bušo žodžiai ‘‘Kas ne su mumis, tas yra mūsų priešas‘‘.

Vis dėlto ‘‘Sitų keršte‘‘ ne tiek politikos, kiek jos buvo ‘‘Klonų atakoje‘‘. Ir ne tiek daug lazerinių mūšių, kiek galbūt įsivaizduojate iš anksto. Trečiojo epizodo stipriausioji jėga – begalinis dramatizmas ir tragedija kosmiško grožio vaizdų fone. Palpatinas hipnotizuoja ir gąsdina Anakiną mylimosios princesės mirtimi. Skaivokeris abejoja. Bet baimė ir gundymas valdžia žingsnis po žingsnio sugriauna šviesiąją pusę. Iš pradžių juodas apsiaustas, o po to – juodas šalmas. Tarp abejonių – tai, kuo išgarsėjo Džordžas Lukasas.

Meistriška dvikova lazeriniais kardais – smailiagalvis kiborgas prieš sužvėrėjusį Anakiną. Šaižūs garsai, šviesos pliūpsniai. Ir pagaliau – iki minimumo sumažėjęs pojūtis, kad džedajams niekas nenuritins galvų, nes jie – nemirtingi, o lazeriukai – tik žaisliukai.

Vaizdelis pakankamai realus, ir tuo pat metu – galaktinis. Linksmųjų robotėlių laikas ekrane sumažėjęs iki kelių minučių.

Vienas iš priekaištų – gal idėjų nestokojantis Lukasas galėjo sugalvoti Palpatinui efektingesnį ginklą nei nusibodę ‘‘iksmeniniai‘‘ žaibai? Nors ir jie pakenčiamai įsiterpia į siužetą, kurio savarankiškumas baigiasi, kai Anakinas pereina į tamsiąją pusę ir pakelia lazerinį kardą prieš brolius džedajus. Toliau jau reikia sujungti trečiąją dalį su ketvirtąja. Joda išeina į tremtį. Padmė miršta. Gimsta Liukas su Lėja. Ir uragano greičiu ‘‘ Žvaigždžių karai‘‘ skrieja į tragišką orbitą. O po visų negandų – veidu į raudoną saulę. Į ‘‘Naują viltį‘‘. O gal ir į naują – trečiąją trilogiją?