Jubiliejinis teatro festivalis "Sirenos" žiūrovui žada elegantišką šoką

Vilniuje vykstantis tarptautinis teatro festivalis "Sirenos" yra ne tik jubiliejinis, penktasis, bet ir ilgiausias iš visų anksčiau buvusiųjų – beveik mėnesį truksiančioų "Sirenų" balsai nutils tik spalio 12 d.

"Sirenos" jau įsitvirtino šalies kultūros renginių panoramoje, tapo žinomos Europos teatrinėje padangėje. Toną "Sirenoms" uždavė jau pirmasis festivalis, pristatęs naująją Europos režisierių kartą. Meninė festivalio kryptis visus metus išliko panaši – Lietuvos žiūrovą kuo plačiau supažindinti su naująja Europos teatro realybe, balansuoti tarp to, kas Lietuvoje jau žinoma, ir to, kas tik dabar atsiranda pasaulio teatro scenose. Šiemet "Sirenų" programoje – šeši užsienio ir septyni lietuvių teatralų darbai. Kas juose bendra? "Juos vienija esamasis teatro laikas, besikeičiančio pasaulio formų ir turinio apmąstymas", – teigia festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė. Su ja kalbamės apie įsibėgėjusias jubiliejines "Sirenas".

– Išugdyta publika, pilnos žiūrovų salės – vienas bet kokio festivalio tikslų ir laimėjimų. Koks yra "Sirenų" žiūrovas?

– Mūsų publiką vienija smalsumas, atvirumas naujiems įspūdžiams, potyriams, teatro idėjoms ar net iššūkiams. Juokauju, kad "Sirenų" žiūrovą lengviausia atpažinti iš degančių akių.

– Šiųmetinių "Sirenų" simbolis – elektros kėdė, žadanti sukrėtimą, stiprius energijos impulsus, emocijas, pradedant nuostaba, baigiant šoku.

– Ar tikrai turite tikslą šokiruoti žiūrovą?

– Šokiruoti dėl šokiravimo – tikrai ne mūsų uždavinys. Tačiau mes manome, kad emocinis sukrėtimas teatre yra būtinas, ir jo siekiame. Festivalio simboliu pasirinkta elektros kėdė – ne mirtinas įrankis. Ji – su pliuso ženklu, žadame tik lengvą, elegantišką šoką. Tai į sveikatą.

– Festivalis jau įsibėgėjo, kada įvyks emocinė jo kulminacija?

 – Negalėčiau išskirti vieno kurio spektaklio ar teatrinės grupės. Jos tokios skirtingos ir įvairios. Norėdamas pažinti "Sirenas" ir išgyventi visą jausmų amplitudę, žiūrovas turėtų eiti su mumis iki galo. Jeigu atskaitos tašku pasirinktume vardų garsumą, be abejonės, turėtume įvardyti Michaelį Thalheimerį ir jo vadovaujamą Berlyno "Deutsches Theater" trupę. Pasitelkę Aischilo "Orestėją", jie vedžios iš kartos į kartą perduodamos kruvinos neapykantos ir keršto labirintais. Režisieriaus vardas gerai žinomas šiandien, jį prisimins ir į teatrą ateisiančios kūrėjų ir žiūrovų kartos. "Orestėja" spalio 1–2 d. bus rodoma Nacionaliniame dramos teatre, dar yra bilietų. Įspūdis – garantuotas.

– Kol kas įvyko pažintis tik su dviem užsienio svečių trupėmis. Vadinasi, visa "Sirenų" intriga dar prieš akis?

– Taip. Žiūrovų dar laukia netikėta, stebinanti ir įvairi svečių programa. Lietuvių teatro programa šiemet sukoncentruota laike, į ją įtraukti septyni ryškiausi paskutiniojo sezono įvairių Lietuvos teatrų spektakliai. Jie labiau skirti festivalio svečiams, teatro kritikams, kurių atvažiavo visas pusšimtis. Negalima nepaminėti ir "Sirenų" klubo, šiemet įsikūrusio "Menų spaustuvėje" – be klubo festivalis jau nebeįsivaizduojamas, čia vyksta susitikimai su kūrėjais, peržiūros, diskusijos apie spektaklius ir teatrą esamuoju laiku.

– "Sirenų" sumanytojas režisierius Oskaras Koršunovas yra pasakęs, kad festivalio uždavinys – gerinti teatrinę Lietuvos kraujotaką. Šias pastangas liudija visų metų festivalio programos. Kokius dar tikslus sau kelia "Sirenos"?

– Manome, kad "Sirenos" kuria europietiškos kultūros sostinės klimatą. Vilniui tai svarbu ir naudinga.