JUBILIEJUS

Šimtas aštuoniolika N. Sabulytės likimų

Lapkričio 15 dieną 18 valandą Dramos teatro didžiojoje scenoje – aktorės Nijolės Sabulytės jubiliejinis vakaras “Atvira širdim”. Dar lapkričio 2 dieną apskrito amžiaus sukakties sulaukusi aktorė jubiliejinio vakaro programos metu, be visa ko, atliks ir tokį vaidmenį, kokio Dramos teatro scenoje dar nėra rodžiusi...

Ne ataskaita

Amžiaus sukaktis – proga visiems ir šiapus, ir anapus rampos bent mintimis sugrįžti į jaunystės laikus, į tą gyvenimą, iš kurio per džiaugsmus ir netektis, laimes ir bėdas susiklostė ši diena. Aktorės Nijolės Sabulytės jubiliejinis vakaras – ne kūrybinė ataskaita. Tai Jos negrįžtamai prašuoliavusio gyvenimo atšvaitas. Tai ir žiūrovų padėkos metas aktorei, jos profesijai ir pasišventimui, kuriam reikia nuolatinės įtampos ir dvasios pastangų.

Nijolės gimtasis miestas – Vilnius, tačiau, pasak aktorės, likimas lėmė augti kitur. Tėveliams dažnai teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai įsikūrė Kaišiadoryse. Iki keturiolikos metų Nijolė nebuvo mačiusi teatro, bet jau vaikystėje žinojo, kuo bus – aktore ir niekuo kitu! Mokykloje be Nijolės, ko gero, neišsiversdavo nė vienas renginys. Ji ir vaidino, ir šoko, ir dainavo...

Konkursas neatbaidė

Kai baigė vidurinę ir nuvažiavo į Vilnių, į Valstybinę konservatoriją laikyti stojamųjų egzaminų, išsigando. Į aktoriaus specialybę stojančių – net dešimt į vieną vietą! Tais laikais toks skaičius ne vienam atbaidė norą būti artistu. Bet jeigu jau nuo vaikystės laikų tvirtai žinai, kuo būsi, trauktis nevalia. Įstojo. Be kita ko, mokėsi kartu su Julija Sakalaite ir Vytautu Alsiu, kurie kartu su Nijole baigę konservatoriją buvo pakviesti į Klaipėdos dramos teatrą. Jame prabėgo, prašuoliavo jau trisdešimt septyneri Nijolės gyvenimo metai. Jiems apibūdinti, ko gero, tiktų poetės Janinos Degutytės žodžiai: “Tavo šaknys iš lapkričio liūčių ir nuoskaudų, iš lapkričio rūko ir viesulo”.

Scenoje mes matome aktorę Nijolę Sabulytę dažniausiai švytinčią, lyg ji būtų laimingiausias žmogus pasaulyje. Taip, buvo ir tebėra gyvenime laimingų dienų, valandų, akimirkų. Kadaise nuostabiausiais gyvenimo įvykiais buvo sūnų Liutauro ir Mantvydo gimimas. Bet buvo ir skaudžių netekčių. Senokai nebėra Liutauro ir Mantvydo tėčio, Nijolės vyro aktoriaus Ričardo Poškaus. Nebėra daug artimų, brangių žmonių. Skaudžiausiu gyvenimo metu Nijolės draugė rašytoja Vanda Juknaitė jai rašė: “...gyvenimas atimdamas duoda”. Tada sunku buvo patikėti. Bet atėjo metas, kai vėl galėjo pasakyti – esu laiminga.

Įveikė valia

Laimė sugrįžo, kai Nijolės gyvenimo bendražygiu tapo Laimutis Uksas, gydytojas, pasak Nijolės, šeimos ir viso teatro daktaras. Šį pavasarį sukūrus Marlenos Dytrich vaidmenį Pilies teatre, likimas “padovanojo” dar vieną išbandymą. Nepaisydama tuomet, pavasarį, patirto kojos lūžio, jau sezono pradžioje Nijolė dalyvavo šio sezono bombos “Tautkrūšos” repeticijose. Tebejuntamą skausmą įveikė ryžtas ir valia. Gyvenimas Nijolę jau užgrūdino, tik skaudu, kad išbandymas pasirinko ne tą žmogų. Gal tokia likimo ironija – smogti tiems, kurie taip myli gyvenimą?..

Iš gyvenimo liūčių, audrų ir netekčių subrendo šis Nijolės jubiliejus. Bet liūdėti neverta. Dar ne. Dar ne gilus ruduo širdy. O ir gyvenimas ties rudeniu juk nesibaigia. Yra sūnūs, yra Laimutis, yra anūkas. Yra jaukūs namai. Yra ir antrieji namai – scena. Kiek čia likimų išgyventa? Jau šimtas aštuoniolika. Tiek vaidmenų Nijolės kūrybinėje biografijoje. Gamta Nijolę apdovanojo viskuo, ko reikia šitai, atvirai sakant, labai nedėkingai ir vienai sunkiausių profesijų. Taip tik iš tolo gali atrodyti, jog aktoriaus darbas lengvas. Žinoma, matant scenoje liekną, gražią ir švytinčią Nijolę Sabulytę, sunku ir įsivaizduoti, kiek šita profesija suryja sveikatos, kiek atima fizinių ir dvasinių jėgų. Kas tas jėgas grąžina? Nijolė atsakytų – publika. Ji – aktorės gyvenimo didžioji meilė.

Pakylėja kūryba

Kadaise, kai aktorė suvaidino visą seriją vaidmenų komedijose – Dorina Ž.B.Moljero “Tartiufe”, Cica M.Mitrovičiaus “Apiplėšime vidurnaktį”, Daiva K.Sajos “Abstinente”, pagrindinė herojė E.Radzinskio “Monologe apie vedybas”, o vėliau Mira A.Nikolajo komedijoje “Vyras ir žmona” ir kt. – atrodė, jog šitam mėgstamiausiam teatro žanrui aktorė tiesiog gimusi. Jai iš tiesų artimesnė herojinė, romantinė arba aštri komedijos forma. Scenoje daugiau nei per tris dešimtmečius teko suvaidinti ir dramatinių vaidmenų. Ir būtent jie, kur kas labiau nei vaidmenys komedijose, atskleidė aktorės talento grožį ir jėgą. Tarp tokių vaidmenų – lenkų karalienė Sofija (B.Sruogos “Milžino paunksmė”), Marcė (Žemaitės “Petras Kurmelis”), Vasilisa Karpovna (M.Gorkio “Dugne”), Kristina (J.O`Nylo “Elektrai skirta gedėti”), Anglijos karalienė Elzbieta (F.Šilerio “Marija Stiuart”) ir kt. Ko gero, “Elektrai skirta gedėti” Kristina – vienas iškiliausių dramatinių aktorės vaidmenų. Kai naujų vaidmenų nėra, tuštumą bando užpildyti skaitydama poeziją, prozą. Daugumas pažįsta aktorę ir kaip puikią skaitovę. Ir ne tik. Visa Klaipėda žavėjosi jos šmaikščiąja Rozalija žemaičių ansamblyje “Senoliai”.

Neišvengiamai atėjo toks metas, kai nenorom imi galvoti, kas toliau. Kas toliau gyvenimui vis labiau rudenėjant. Pasak Nijolės, baisu būtų tik tuomet, jeigu pasentų dvasia, jeigu užgestų kūrybos ugnis. Tik kūryba, aktorės žodžiais, ir pakylėja, ir veda mus tolyn. Tebūnie taip ir toliau. Tegu kūrybos džiaugsmas niekad neužgęsta. Tegu likimas Tau, Nijole, būna palankus.