Sigitas Geda save vadina tinginiu

Rašytojas Sigitas Geda atvyko į antrąjį Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Pempininkų filialo renginį iš ciklo „Etninės bei kosmopolitinės kultūrų susiliejimas ir takoskyra“.

Poetas, dramaturgas, kritikas ir vertėjas S.Geda – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas produktyviausių rašytojų, prisidėjęs prie daugiau nei šimto knygų išleidimo.

Analizavo poeziją

„Sigitas Geda kartu yra ir seniausias lietuvių rašytojas, nes jo kūriniuose pulsuoja mitologiniai, etniniai klodai, ir jauniausias, nes juose įžvelgiamas modernumas“, - sakė renginį vedęs literatūrologas Marijus Šidlauskas. Šie du klodai tapo diskusijos leitmotyvu.

„Geras poetas kuria labiau ausimis nei protu, jis girdi visą pasaulį“, - tvirtino rašytojas. S.Geda kaip pavyzdį, kai susilieja ir etniškumas, ir kosmopolitizmas, iškėlė Vinco Krėvės kūrybą. M.Šidlauskas prie jo prijungė ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Paanalizavę renginių ciklo temą, dalyviai pradėjo aiškintis pačią poezijos idėją, nepamiršo ir politikos. „Per penkiolika nepriklausomybės metų Lietuvoje niekas nepasikeitė, nepasikeitė ir po Brazausko kalbos“, - tvirtino buvęs sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys S.Geda.

Diskusijos dalyviai analizavo šių dienų vertybių nuosmukius, paties pasaulio pasikeitimą.

Klausimų užduoti S.Gedai nevengė ir pokalbio klausytojai. Vienas vyriškis išsakė nepasitenkinimą Klaipėdos visuomenės toleruojamu tabako fabriku. „Vaikai per pertraukas išbėga parūkyti. Rūko mergaitės ir berniukai, bet atskirai. Jie net neturi apie ką pasikalbėti. Pasakykite, ką daryti?“- klausė jis rašytojo. „Nieko čia nepadarysi. Dar ne tokius dalykus išgyvenome. Toks jau padaras tas žmogus“, - ramino S.Geda.

Susirinkusiems į biblioteką rašytojas paskaitė pluoštą naujų ir jau publikuotų eilėraščių.

Prašo rašyti vaikams

- Ką artimiausiu metu knygynuose išvysime iš Jūsų kūrybos? - pasiteiravome rašytojo po susitikimo.

- Išverčiau „Koraną“, kuris turėtų išeiti kitais metais. Dar šiemet išeis eilėraščių knygelė vaikučiams „Testamentas mažai mergaitei“, iliustruota vaikų piešinėliais.

- Praėjusiais metais išleidote „Strazdelio dainas“ ir „Pelytę Sidabrytę“. Dabar vėl knygelė vaikams – didesnį dėmesį skiriate vaikų literatūrai?

- Ne. Ten nėra daug naujų eilėraščių. Dauguma parašyti anksčiau, bet nespausdinti, kai kurie jau buvo išėję. Anksčiau knygos buvo nelabai gražios, dabar vaikai tokių nepirktų. Pasikeitė popierius, dizainas ir visa knygos kultūra. Vaikai nori turėti gražų daiktą Kalėdoms vietoj žaisliuko. Dar išleisiu pasakų knygelę „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Pagal šią pasaką ir pjesę buvau parašęs. Knygelių vaikams pačios leidyklos prašo. Kitaip to nesiimčiau. Kai mano vaikai užaugo, beveik lioviausi rašęs vaikams.

- Ar iš tiesų knygelėmis galima pasiekti kelią į vaikų širdis?

- Kažkada, kai atsirado radijas, žmonės manė, kad jis pakeis visą pasaulį. Joks kompiuteris nepakeis to, ką gali žmogaus ranka, galva ar net koja. Gotlando saloje pusiau paralyžiuotas Ignas Budrys piešė koja. Ant didelės drobės tapė abstrakcijas. Atsiranda vis tobulesnių lėktuvų, bet pilna žmonių, važinėjančių dviračiais.

Prikėlė meilės istoriją

- Savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuojami jūsų „Karalienės sekretai“. Gal ruošiate šias publikacijas į knygą sudėti?

- Tai mano dienoraščiai. Tikrai išeis knyga „Karalienės sekretai“. Dar turėtų išeiti viena mano knyga suaugusiesiems „Senieji jotvingių eilėraščiai“.

- Šitiek daug knygų žadate išleisti – ir vaikams, ir suaugusiesiems, dar ir vertimai. Kaip spėjate?

- Man atrodo, kad aš esu didelis tinginys. Kai žmogus taip galvoja ir nuolat sau priekaištauja, tada susigriebia ir tampa darboholiku. Čia toks paradoksas. Namuose knygų nebeturiu kur dėti.

- Neseniai į teatro sceną sugrįžo Jūsų „Meilė ir mirtis Veronoje“. Ar matėte šią roko operą, kuriai parašėte libretą?

- Buvau visose premjerose. Pirmasis pastatymas buvo 1982 metais. Dabar paklausiau Keistuolių teatro režisierių, kiek metų jauniausiam aktoriui. Jis atvedė tokį Joną. Sako – dvidešimt dveji. Vadinasi, kai pirmą kartą statė operą, to žmogaus dar nebuvo pasaulyje. Ir jūsų tikriausiai nebuvo. Tai kaip aš galiu žiūrėti? Tik kaip į savo vaiką ir jam viską atleisti, ar jis toks, ar anoks. Kai pirmą kartą statė ir džiaugsmo, ir azarto buvo. O dabar žiūrėjau iš atstumo, kaip į savo vaikystę.

Aišku, džiaugiausi, kad spektaklis prikeltas. Visada imuosi darbo, kai žinau, kad tai reikalinga. Kai to niekam nereikia – tai tas pats, kas statyti pilį vakuume. Jei žmonės paprašo, pakyla azartas, ir aš padarau. Jei žmonės prašo, kad aš atvažiuočiau į Klaipėdą, aš taip ir padarau. Bet, kad sakyčiau, jog labai noriu čia atvažiuoti, kad esu labai talentingas – niekada taip nebus.

- Ar dažnai tenka atvažiuoti į Klaipėdą?

- Dabar sunkiau, nes žmona mirė, o aš nevairuoju mašinos. Anksčiau čia dažnai lankydavausi.

- Jūsų dukra gyvena Romoje. Ar Jums nekilo pagundos ten persikelti? Juk visi keliai veda į Romą...

- Aš negaliu prisirišti prie vaiko kojos, kaip ir ji prie mano negali. Ji turi savo gyvenimą, kaip ir aš. Ji mane kviečia. Bet, tiesą sakant, ką aš ten veiksiu? Mane kvietė ir Amerikoje pasilikti. Bet ką ten veikti? Jaunam žmogui gal ir galima. Tik savame krašte galiu atsipalaiduoti.