Serialo nuobodulys

Vilė Vėl literatūros pasaulyje nėra naujokė. Jos (tikroji pavardė – Vilija Dailidienė) bibliografijoje – du vadovėliai (11-12 klasėms), apysaka „Parašyk man iš Afrikos“ (pripažinta geriausia 2003-iųjų knyga vaikams ir paaugliams) ir du romanai – 2001 metais išleistas „Kaip gyveni, Silva?“ ir šiemet pasirodęs „Kur vasara amžina“.

Jau darosi įdomu stebėti, kaip leidykla „Tyto alba“ štampuoja rašytojus, kaip drąsiai jie prisistato, kaip išradingai juos pristato ir „priverčia“ literatūrinę „skaituomenę“ išpirkti tiražus. Romanėlį „Kur vasara amžina“ intriguoja perskaityti jo autorė - diplomuota lituanistė ir praktikuojanti pedagogė, - mananti, „kad NEREIKIA kankinti skaitytojo veikėjų liguistumu ir begaliniais postringavimais, todėl romano sakiniai trumpi, o personažai nepraradę sveiko proto“ (taip skelbia knygos nugarėlė). Atrodo, toks pareiškimas turi konkretų adresatą – atseit, „eilinį“, pavargusį nuo kasdienybės skaitytoją, kuriam reikia ko nors lengvo. Kas pro vieną galą įeina, o pro kitą išeina nesukeldamas jokio pašalinio poveikio organizmui (minties įtampa čia traktuojama kaip šalutinis poveikis). Ar tik nežiūrima į skaitytoją kaip į neįgalųjį? Na, čia tik subjektyvi nuomonė tos, kuri mano, kad kiekvienas įdomus veikėjas šiek tiek liguistas (pakanka prisiminti Dostojevskį, Kafką ar Siuskindą). Prustas? Muzilis? Neseniai skaitytas Sandemosė? – ar jie ir reiškia „begalinius postringavimus“? Gal jų vertė abejotina, o Vilės Vėl romanėlis, kurį perskaičius nelieka nieko, yra vertas bent jau Nacionalinės premijos?

Kur ta amžina vasara, akcentuota knygos pavadinime? Amerikoje. „Čia amžina vasara, – aš ne tik apie gamtą, – čia ir žmonių santykiai vasariški“ (p. 20), - sako Žilvinas. Antanas jam oponuoja: „Viskas nėra taip paprasta: kas gyva – miršta. Nunokę alyviniai supūva per dvi dienas. Nori obuolių kiaurus metus – turi taikytis su tuo, kad valgai tik jų pakaitalą. O jeigu ne, tai po Kalėdų džiaukis buroku, ne obuoliu ir lauk vasaros. Visa bėda, kad mes nenorim pripažinti nei rudens, nei žiemos“ (p. 30). Knygoje užkabintos bent kelios vertingos temos (trijų kartų tėvų ir vaikų santykiai, emigracija ir vidinė šalies problema – kaimo ir miesto susipriešinimas).

Siužeto pagrindas – situacija, pažįstama daugeliui Lietuvos gyventojų: vyras – užsienyje, žmona su vaikais – čia, Lietuvoje. Meda (pagrindinė veikėja) netenka darbo ministerijoje, atsitiktinai laikraštyje išspausdina kvailą skelbimą, per kurį susipažįsta su Olga Radvilaite (čia jau kita istorija, apie kurią nutylėsiu); nusprendžia skirtis (nes vyras, pasirodo (!) visada labiau mylėjo mokslą nei savo motiną, ją ir dukteris), įsidarbina kaimo mokykloje matematikos mokytoja, o ten jau iki absoliučios laimės vienas žingsnis – netoliese gyvena Antanas, prieš daugelį metų jai atidavęs savo prakąstus ledus, o dabar auginantis obelis... Ir šiaip jie labai „panašūs“ – ji augina tris dukteris, jis – tris karves.

Dėl pasakojamos istorijos širdies neskauda. Tai tiesiog istorija. Tiesiog siužetas, kurio veikėjai vienaplaniai: arba iki koktumo idealizuoti, arba nykūs – neturintys charakterio, išskirtinių savybių, trūkumų ar privalumų. Schemos. Modeliai. Šiek tiek intriguojančio „liguistumo“, nuo kurio taip sukasi autorė, turi anyta – iš jos sklinda gyvybė ir tikra žmogiška drama.

Šią knygą skaityti rekomenduočiau didelį serialų žiūrėjimo stažą turinčioms skaitytojoms/žiūrovėms. Jų paprastai nestebina serialo absurdas ir nuobodulys.