Savęs ir pasaulio paieška

T.Kapotės knyga „Kiti balsai, kiti kambariai“ – „pietietiškas“ kūrinys, JAV Pietų kultūros fenomenas: jame dar labai ryški „magiškojo realizmo“ tradicija (vėliau T.Kapotė nuo jos atsiribojo) bei „gotikinei literatūrai“ būdingos ypatybės, leitmotyvai, kuriuos šio romano autorius kūrybiškai panaudojo: pilis su vaiduokliais (romane pilį pakeičia Skalių Laukymėje stovintis namas, kurio gyventojai primena šmėklas), kelionė į mišką (veiksmas vyksta miškų, raistų apsuptoje erdvėje, iš kurios pagrindinis knygos veikėjas bando nesėkmingai sprukti) ir atspindys (atspindžių veidrodyje, vandenyje, lango stikle, kaip ir paslaptingų, poetiškų vizijų, slogios romantikos, šiame romane netrūksta). Reikia paminėti, kad tai jau antrasis T.Kapotės romano leidimas lietuvių kalba (pirmasis pasirodė 1996 m.).

Į Nun Sitį keliaujantis trylikametis Džoelis, „praeičiai“ palikęs neseniai mirusią motiną, Naująjį Orleaną, „civilizaciją“ bei pramogas, seka „paskui laišką“, kurį atsiuntė berniuko globėjai Elenai niekada nematytas tėvas. Nepatogi, keista kelionė į „ateitį“, į Skalių Laukymę berniuką vis labiau gramzdina į keistą atmosferą, kurią sukuria paslaptingi, šiurpinantys, stebinantys gamtovaizdžiai; apie „buvusį normalų“ gyvenimą liudija pūvantys, yrantys, kadaise prabangūs pastatai ir karnavalinis lunaparko pasaulis, o žmonių kontūrai tai įgyja, tai vėl netenka konkretaus pavidalo: senasis negras Jėzus Feveris, ir jo anūkė Misurė (Su), Eimė, Randolfas, seserys dvynės Aidabelė ir Florabelė, magiškus amuletus gaminantis negras Spindulėlis, nelaimingoji neūžauga Visterija, tėvas Sansomas...

Džoelis nesuvokdamas, ne(at)pažindamas erdvės, prabylančios „kitais balsais“, atveriančios „kitus kambarius“, vis labiau grimzta į save, bandydamas atrasti savąją tapatybę. Abu bandymai pabėgti iš Skalių Laukymės nesėkmingi – pirmą kartą Džoelį sustabdo mirtis (gyvatė, užbūrusi jį „Sansomo“ akimis); antrą kartą – vienatvė (nelaimingoji neūžauga Visterija). Bandymas bėgti „ į kitur“, pirmoji meilė „berniukiškai“ mergaitei (Aidabelė – savarankiška, „feministinės“ prigimties paauglė) – tai vis savęs paieška, kuri įgauna aiškesnę kryptį, suvokus savo homoseksualią prigimtį: „O tas langas buvo Randolfo. Palengva akinantis saulėlydis lange išblėso, pritemo, ir atrodė, kad ten sninga, nuo snaigių sulimpa akys, plaukai – veidas virptelėjo kaip baltas žavus drugys, nusišypsojo. Ji kvietė jį, spindinti sidabru, ir jis žinojo, kad reikia eiti: žengė be baimės ir nedvejodamas, tik sodo pakrašty stabtelėjo, lyg būtų ką pamiršęs, sustojo ir atsigręžė – į užslenkantį bežiedį mėlį, į vaiką, kurį ten paliko“ (p. 162).

Be seksualinių mažumų problematikos, romane dar galime rasti senosios, konservatyviosios JAV Pietų kultūros reliktų, tokių kaip vergovė, paliudijimą (daugiau nei šimtą metų vienai šeimai dirba juodaodis Kristus, o jo anūkė Misūrė, atvažiavusi tik nukaršinti senelio, lieka Laukymėje, niekaip negalėdama ištrūkti iš „užburto rato“) ir kerintį fantastinių vaizdų pasaulį, praturtintą veikėjų patirties. Kad ir šia: „...> dangus visur vienodas, tik apačia skirtinga“ (p. 161).