Saugomi kilpos

Latvijos rašytojai vis dažnesni svečiai mūsų literatūriniame pasaulyje. Lietuviškai pasirodė Noros Ikstenos, Ingos Abelės, Jurio Zvirgzdinio knygos. 2006-aisiais išleistas jau antrasis rašytojos, dramaturgės, žurnalistės Laimos Muktupavelos romanas „Kilpa“ (leidykla „Vaga“), savo stilistika šiek tiek artimas 2003 metais lietuviškai prabilusiam „Pievagrybių testamentui“.

Romano „Kilpa“ pavadinimą, pasak rašytojos, padiktavo reali upė Pededzė (savotiška riba tarp Latgalos ir Vidžemės), vingiuojanti ir daranti kilpas, tapusias saugia priebėga kai kuriems gyvūnams (pvz., žalčiams). Vienoje iš tokių Pededzės kilpų L.Muktupavela įkurdina keturias šimtmečių senumo sodybas – Senviksvas, Senčiužutes, Senmadaras ir Senrožes: „Kilpoje nėra buvę nei Nauja-, nei Slėnio-, nei Kalno- sodybų. Senųjų sodybų pavadinimuose tik žolės, tik gėlės.“ (p. 16).

L.Muktupavelos kūrybą „Šiaurės Atėnuose“ gražiai apibūdino Laura Laurušaitė: „Beveik kiekvienas jos tekstas yra tarsi mini folkloro ekspedicija, tautos vitališkumo ir atsparumo pavyzdys – tarsi verbalinis dopingas žmogaus ir tautos imuninei sistemai stiprinti.“ Romane „Kilpa“ rašytoja naudojasi Peterio Šmito surinktais senovės latvių tikėjimais, priežodžiais ir dainomis; atgaivina mitologinius latvių pasakų veikėjus.

Kilpoje dar randa priebėgą Jie – „paskutinieji šunburniai, žaltvykslės, vilkolakiai, milžinai ir princiukai-ežiukai, briedžiai sidabriniais ragais, stebuklingi šunys – Nutvėrėjas, Laužėjas ir geležies minkytojas, laumutės, aitvarai, sparnuotieji žirgai, žalčiai su aukso karūnomis.“ (p. 239). L.Muktupavelos veikėjai turi šamaniškų galių (Šermukšnis), kalba savotiškais kodais (Gyvatienė, Žaltienė), ypatinga dvasine jėga geba pasipriešinti fiziniam smurtui (Salomė).

Visai šalia (anapus Kilpos) egzistuoja kitokia Latvija: civilizuota erdvė, kurioje klesti kriminalinės struktūros, narkomanija; maištinga jaunuomenė tyrinėja ir įrodinėja savąją latvių mentaliteto, tapatybės versiją. Toji Latvija brutaliai veržiasi į slapčiausius praeities archyvus, į pačią tautos esmę gviešdamasi naudos. Lieka nuojauta, kad pergalė Kilpoje laikina, nes civilizacija pernelyg atkakliai ir išradingai braunasi į paslaptingą, magiškais užkalbėjimais, šuns-vilkės Durgos iltimis, burtais ginkluotą pasaulėlį.

Dėl tam tikros raiškos formos romaną „Kilpa“ autorė pavadino „raga“. Raga – indų melodija, sukurta pagal griežtą schemą. Aiškumo dėlei patys indai ragą įsivaizduoja karaliumi, turinčiu penkias žmonas (ragines), kurios savo ruožtu turi dar po aštuonis vaikus (raginukus). Trumpiau tariant, raga – tai visa giminė (Dievo, valdovo). Tad romanas vadintinas ne tik mitologiniu trileriu, bet ir šeimos romanu.

Beje, gramatinės klaidos ir nerangus vertimas (romaną į lietuvių kalbą išvertė Dzintra Elga Irbytė) knygoje akivaizdžiai bado akis...