Naujausios – „Milžinai ir nykštukėlis“ sutiktuvės šią savaitę buvo surengtos Rotušėje. Šios sakmių ir padavimų knygos ir jos autoriaus pagerbimas reprezentacinėje miesto salėje neatsitiktinis: renginys pateko į programą, skirtą šiemet minimoms Kauno miesto savivaldos 600-osioms metinėms.

Todėl šventiškame vakare lankytojai klausėsi ne tik iškilmių „kaltininko”, jo kolegų Petro Palilionio, Roberto Keturakio literatūrinių samprotavimų, bet ir istoriko prof. Aleksandro Vitkaus pranešimo apie Kauno istoriją bei jos atspindį Laimono Inio knygoje, kuri skiriama jaunajam skaitytojui. Meninę programą atliko kauniečiai aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkas Vladimiras Beresniovas surengė piešinių parodą „Su šypsena apie Kauną“.

Balandžio 1-ąją savo 70-ąjį gimtadienį paminėjusį L.Inį pelnytai galima pavadinti Kauno metraštininku. Jam ir jo žmonėms darbštus rašytojas skyrė nemažą dalį savo kūrybos. Į miestą L.Inis žvelgia ir per legendas, jame gyvenusias realias neeilines asmenybes. Prieš keletą metų išleistoje novelių apie prieškario Kauną knygoje „Hamletas baltomis pirštinėmis“ jis pristatė ištisą plejadą laikinosios sostinės meno pasaulio įžymybių ir žaismingų jų gyvenimo epizodų: rašytojus Balį Sruogą, Vincą Mickevičių-Krėvę, išdaigaujančius Laisvės alėjoje, ekscentriškąjį žurnalistą Pulgį Andriušį, kompozitorių Vytautą Bacevičių, ketinusį kautis dvikovoje su Petru Cvirka, garsius dailininkus Petrą Kalpoką, Vladą Didžioką ir daugelį kitų.

Kaip į rašytojo kūrybinę „virtuvę“ atkeliauja tokios istorijos? Juk pirmiausiai reikia rasti siūlo galą, šaltinį. Tik paskui literatas tampa ir restauratoriumi, nuvalančiu užmaršties dulkes, ir vaizduotės nestokojančiu kūrėju. L.Inis sako, kad čia neįkainojama tampa žurnalistinė patirtis. „Dirbant spaudoje užsimezga pažintys su įdomiais žmonėmis, išmoksti dirbti su faktais, lavini sugebėjimą atrasti gyvenimo perliukų, kurie neįgudusiam žvilgsniui gali pasirodyti tik nieko neverti pilki akmenėliai.“

Žemaitis L.Inis gyvena Kaune jau daugiau nei trisdešimt metų. Per tiek laiko prisijaukino ir pamilo jį. „Žvelgi nuo Aleksoto kalvos ar iš Vytauto parko Ąžuolyno – prieš akis plyti miestas, bažnyčių ir vienuolynų smailėmis dangų parėmęs, mėlynais upių kaspinais padabintas – miestas ant Dievo delno, kuriam lemta gyventi, gausti, ūžti – būti.“