Debiutų festivaliu „Tylos!“ į Lietuvos teatrą įžengė nauja režisierių karta

Kai iš televizijos ekranų į žmonių galvas plūste plūsta visokie įmanomi dešimtukai: dainų, paprastų ir aistringų šokių, iššūkių žvaigždėms ir žiūrovų skoniui, kalbėti apie dar vieną Lietuvos padangėje pasirodžiusį „dešimtuką“ gana rizikinga. Bet knieti. Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiantys jaunieji režisieriai turi viską, kad jau netolimoje ateityje būtų vadinami Rimo Tumino dešimtuku (režisierius buvo šio kurso vadovas) ir lyginami su kadaise režisierės Dalios Tamulevičiūtės į teatro pasaulį išleistu garsiuoju aktorių dešimtuku.

„Tylos!“ idėja pasiteisino

„Tylos!“ – taip vadinasi šiandien sostinėje besibaigiantis dvi savaites trukęs debiutų festivalis, kurio metu buvo parodyta dešimt spektaklių – diplominių darbų, kuriuos galėtume pavadinti jaunųjų režisierių vizitinėmis kortelėmis.
Spektaklius sukūrė trys dešimtys jaunų teatro kūrėjų – režisierių, aktorių, scenografų, kompozitorių. Tai pirmasis vienos kartos režisierių vienijamas bei jų pačių iniciatyva ir jėgomis surengtas festivalis.
Nors festivalio rengimas jo organizatoriams suteikė daugybę rūpesčių, tačiau šiandien debiutantai neabejoja – festivalio idėja pasiteisino, tapo švente ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams.
Bilietai į visus spektaklius buvo išpirkti bematant. Ir ne tik todėl, kad, pasibaigus sezonui, „Tylos!“ buvo vienintelis sostinėje vykęs teatrinis veiksmas, ne vien todėl, kad masino garsus jaunųjų mokytojo režisieriaus R.Tumino vardas. Intrigavo jauni režisieriai, debiutui pasirinkę repertuarą nuo pasakų vaikams ir suaugusiesiems iki visų laikų teatro klasikos šedevrų. Intrigavo naujumu ir galimybe dalyvauti galbūt lemtingame Lietuvos teatro istorijos momente – gali būti, kad nuo šių jaunų žmonių prasidės naujas mūsų teatro istorijos etapas.

Reikėjo tikro žiūrovo

Patys jaunieji kūrėjai tikina, kad festivaliui atsirasti buvo labai svarbių ir neatidėliotinų priežasčių. Pasak vieno iš dešimties debiutuojančių kūrėjų Viliaus Malinausko, bene svarbiausia – noras patirti tikro teatro išgyvenimą, kuris neįmanomas be tikro žiūrovo.
Iki šiol jaunųjų režisierių darbus vertino dėstytojai, kolegos, jais domėjosi teatro kritikai, tačiau paprasto žiūrovo reakcija jiems yra ne mažiau svarbi. Kita priežastis – būtinybė prasimanyti bent kiek daugiau pinigų. „Akademija skiria mažą sumą – du tūkstančius litų vienam režisieriui. Už juos neįmanoma pastatyti spektaklio“, – konstatavo vienas iš dešimties jaunųjų režisierių.
Teko savarankiškai imtis vadybos reikalų, rašyti paraiškas ministerijai, fondams, minti akademijos ir kultūros ministerijos koridorius, ieškoti kitų rėmėjų. Pasisekė, o įgyta vadybos patirtis taip pat niekur nedings.
Trečioji priežastis, dėl kurios atsirado „Tylos!“, – įsitikinimas, kad Lietuvoje labai trūksta debiutuojančius kūrėjus vienijančio renginio. Festivalio organizacinė kuopelė – V.Malinauskas, Gabrielė Tuminaitė, Neli Ivančik, Kiril Glušajev ir jų draugai – mano, kad šis festivalis galėtų tapti tradiciniu, tačiau tai priklausys jau nuo kitų Muzikos ir teatro akademiją baigiančių laidų.

Deklaruoja profesionalumą

Debiutas – gražus ir viltingas įvykis. Iš debiutantų daug ko tikimasi, tačiau daug kas ir atleidžiama. Galima suklysti, galima nepasiekti tobulumo viršūnės, tačiau negalima likti nepastebėtam, neturėti ambicijų, nežinoti, ko ateini, ko nori ir sieki. G.Tuminaitė, viena festivalio iniciatorių, sako: „Ateiname žaisti. Deklaruojame profesionalumą ir savo teatro kriterijus. Pretenduojame ne į savo vardo, bet į temų amžinumą.“
„Esame gal pirma tikrai laisva kūrėjų karta. Mums nebereikia su niekuo kovoti. Mums nebereikia bijoti cenzūros ir statyti ideologinius spektaklius. Mes galime stebėti normalų gyvenimą, tyrinėti aktualias socialines, būties problemas, galime laisvai kurti, būti tokie, kokie esame. Tai didelė laimė ir didelė galimybė“, – taip savo bendraamžių kartą apibūdino V.Malinauskas.

Tyla baigėsi, kas toliau?

Festivalis baigėsi. Jaunųjų režisierių rankose – diplomai, o galvose ateities planai. Kas toliau?
Toliau – darbas, nuolatinės gyvenimo tiesos ir teatro idealų paieškos. Toliau – laisvė būti laisvai samdomu ( arba ne) kūrėju. Tokia laisvė nebaugina. Jaunieji įsitikinę, kad turi ką pasakyti, kad jų dialogas su žiūrovais bus nuoširdus ir turiningas. Jie tiki, kad bus reikalingi teatrams, o teatras bus reikalingas žmonėms. Šias nuostatas jie pasitikrino „Tyloje“.
Jau dabar keturi šio režisierių dešimtuko spektakliai įtraukti į Vilniaus valstybinio Mažojo teatro repertuarą.

Nuo šiol mes – kolegos

– Šiam būriui jaunų režisierių jūs esate labai svarbus asmuo. Galbūt netrukus apie juos bus sakoma: „Rimo Tumino dešimtukas“. Kokius savo auklėtinius matote šiandien?

– Man patinka ta gera jų „cheminė sudėtis“ arba, kitaip tariant, – sveikas protas. Jie dirbo taip, kad gera buvo žiūrėti. Prisiminiau savo jaunystę – gal jaunystė ir pasižymi tuo maksimalizmu, noru, jėga ir valia. Jie yra laisvi, atviri, stiprūs, išmintingi. Tai, ką jie daro, tik patvirtina, kad auga gražus jaunimas. Ne tik teatro srityje. Manau, jie atspindi visą akademinį jaunimą, kuris yra talentingas ir įdomus. Lietuvai jais tikrai reikia džiaugtis. Tačiau yra viena sąlyga – jiems reikia padėti.

– Išvažiavote dirbti į Maskvą, jiems vos įkopus į trečiąjį studijų kursą. Ar nebuvo sunku juos palikti?

– Baiminausi, kad juos palieku. Tačiau profesiniai pagrindai jau buvo suformuoti pirmaisiais metais. Jie įgijo praktikos stebėdami kitų režisierių darbus. Gal buvo juntamas ir krislas nevilties, tačiau raminosi, žinodami, kad per sesijas galėsiu būti su jais, padėti pasirengti. Kita vertus, likę vieni, jie pajuto tokią jėgą ir tokį pasitikėjimą, kurie jiems gyvenime ir kūryboje tikrai pravers. Tačiau aišku viena – tai nebuvo išdavystės momentas. Ir jų gal panašus likimas laukia. Jie dirbs įvairiuose teatruose, tikiuosi, kad bus reikalingi ir kitose šalyse.

– Tai yra trečioji režisierių karta, per Lietuvos nepriklausomybės metus parengta Muzikos ir teatro akademijoje. Pirmąsias dvi parengė režisierius Jonas Vaitkus. Iš pirmosios laidos tvirtai į priekį išsiveržė Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, iš antrosios – Agnius Jankevičius. Jūsų auklėtinių dabar yra dešimt. Kiek liks po dešimties metų?

– Tikiu, kad bent pusė iš jų turės darbo, bus žinomi, juos kvies teatrai, dirbti su jais svajos aktoriai. Šiandien jie turi viską, kad galėtume tuo tikėti. Didelis procentas tikėjimo ir didelė viltis.

– Sveikindamasis ar atsisveikindamas spaudžiate jiems ranką ir sakote „Sveiki, kolegos!“ arba: „Iki, kolegos!“. Kas tai: teatro žaidimas ar to viltingo žvilgsnio į ateitį išraiška?

– Tai ne žaidimas. Man iš tikrųjų smagu, kad į Lietuvos teatrą žengia, jauni, talentingi ir ambicingi kūrėjai. Mes iš tiesų nuo šiol esame kolegos.