Pasak velionio vaikų, pastaruoju metu jau kurį laiką P.Villagio būklė buvo pablogėjusi dėl diabeto komplikacijų.

Didelio populiarumo Italijoje sulaukęs aktorius meistriškai kūrė savo personažus, pasinaudodamas satyra, ironija ar bufonada.

Pasak velionio kolegos aktoriaus Roberto Benigni (Roberto Beninjo), P.Villaggio sukurtas ir įkūnytas buhalteris Ugo Fantocijus (Ugo Fantozzi) „parodė mus visus“. Pirmiausia jis atsirado vienoje P.Villagio knygoje, o vėliau tapo pagrindiniu 10 filmų herojumi.

„Jis buvo negailestingas vaikas, maištingas ir išlaisvinantis“ ir „geriausias savo kartos juokdarys“, sakė R.Benigni, kalbėdamas apie garsiausius velionio aktoriaus vaidmenis.

U.Fantocijaus satyrinis personažas turėjo daugeliui italų pažįstamą bruožą – jis paniškai bijojo apsikvailinti darbe ir dėl to nuolat patirdavo nesėkmes. Buhalteris taip pat leido pasijuokti iš daugelio tautiečių svajonės susirasti darbą visam gyvenimui, kuri buvo ypač gaji ekonomikos klestėjimo metais šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.

Kitas daugeliui italų pažįstamas jo sukurtas personažas buvo kuklus biuro tarnautojas Džandomenikas Frakija (Giandomenico Fracchia).

P.Villaggio vaidino kabarete, televizijoje ir kine. Drauge su R.Benigni jis nusifilmavo paskutiniame Federico Fellini (Federiko Felinio) filme „Mėnulio balsas“ (La voce della luna, 1990), vaidino tokių garsiausių italų režisierių kaip Lina Wertmuller (Lina Vertmiuler), Mario Monicelli (Marijus Moničelis) ir Ermanno Olmi (Ermanas Olmis) juostose.

1992 metais jis tapo pirmuoju komedijos aktoriumi, kuriam buvo skirtas Venecijos kino festivalio Auksinio liūto apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Vatikano laikraštyje „L'Osservatore Romano“ spausdinamame nekrologe sakoma, kad P.Villaggio „mokėjo kaip niekas kitas Italijoje suderinti italų komedijos socialinę analizę su tobulu bufonados ritmu, dar vadinamu fizine komedija“.