Romanas - klepsidra

Garsus serbų rašytojas Miloradas Pavičius, kuris sukūrė nemažai romanų, parengė vertimų ir knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, yra pasakęs: „Aš neturiu biografijos, tik – bibliografiją“.

Romano „Chazarų žodynas“ autorių literatūrinis pasaulis gerai žino kaip rašytoją, metusį iššūkį tradiciniam skaitymo būdui. Tuo leidžia įsitikinti ir kol kas pirmoji M.Pavičiaus knyga lietuvių kalba - „Vidinė vėjo pusė, arba Romanas apie Herą ir Leandrą“.

M.Pavičiaus romanų pasakojimas nėra linijinis, jis vystosi keliomis kryptimis. Daiktai, schemos, struktūros (gamtinės, buitinės, kultūrinės) atsiranda skirtinguose kontekstuose, tačiau parodo pasaulį kaip gana vieningą organizaciją. Rašytojas tvirtina, kad įprastinė literatūra – tai viena-krypčio eismo kelias. Tokiu keliu veikėjas (o drauge ir skaitytojas) keliauja nuo gimimo iki mirties. Ir viskas. Tuo tarpu M.Pavičius suteikia skaitytojui galimybę romaną – kaip ir architektūros, skulptūros ar dailės objektą – apžiūrėti, įvertinti iš skirtingų taškų, kampų, atstumo ir t.t. „Vidinė vėjo pusė, arba Romanas apie Herą ir Leandrą“ – tai romanas-klepsidra. „Apverčiamas“ romanas skaitomas iš abiejų pusių. Kokią pabaigą aptiks skaitytojas, priklauso nuo to, kokią skaitymo kryptį jis pasirinks. Sakoma, kad šį romaną geriausia skaityti „pusantro karto“. Tikriausiai todėl, kad geriau pajustum, kaip iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos vis dėlto susijungia į vientisą romaną ir sukuria interaktyvų tekstą.

Knygoje išspausdintas dvi istorijas skiria šimtmečiai: viena vyksta XVII a. ir jos pagrindinis veikėjas Radačas Čichoričius (vėliau gavęs Leandro vardą), kita klostosi XX a. ir joje veikia Heronėja (Hera) Bukura. Leandras prekiauja, groja santura, tampa vienuoliu, paskiausiai grįžta prie tėvų ir senelių amato – statybos. Hera studijuoja chemiją ir privačiai moko prancūzų kalbos. Jų susitikimas knygos viduryje – mirtis. Veikėjus sujungia ne tik mirtis tą pačią valandą (po dvylikos penkios), bet ir Museo poema apie Herą ir Leandrą.

Šis romanas – ištisa sutapimų virtinė ir versijų variantai. Visą gyvenimą tikėjęsis mirti nuo turko kardo, Leandras sprogsta drauge su savo paskutiniuoju statiniu – bokštu. Hera pagal vieną versiją susisprogdina chemijos laboratorijoje, pagal kitą – nužudoma karininko Jano Kobalos, kuris jos nukirstą galvą laiko namuose tris dienas. Atrodo, kad veikėjai „susikeičia“ mirtimis, nes „kaip kiekvienas žmogus yra niekieno vaikas ...>, taip neišvengiamai kiekvienas žmogus yra niekieno mirtis. Lygiai kaip kažkieno gyvenimas pasikartojo įsikūnydamas tavyje, taip tavyje reinkarnuosis ir įsikūnys kažkieno mirtis. Tai reiškia, kad tas paveldėtas gyvenimas ir paveldėta svetima mirtis susituoks tavyje kaip tėvas ir motina... Trumpiau tariant, mirties valandą žmogus niekada negali būti tikras, ar nuo kažko miršta jo asmeninė, ar kažkokia svetima mirtis. Galbūt tai net moters mirtis.“ (Leandras, p. 58).

M.Pavičius nurodo įvairias visatos versijas ir variantus: siela yra patalpa, todėl žmogus gali lankytis ir netgi gyventi kito žmogaus sieloje; esmę suvokti galima tik pažinus detales, iš kurių toji esmė sudėta; atsitiktinumo nėra – raidžių kratinys išties gali atrodyti taip užrašyta Bacho tribalsė invencija f-mol...