Roko opera „1972“: pavasaris viską pakeis

Atminties ženklai

Dar iki nepriklausomybės, 1990-aisiais, režisierius Raimundas Banionis sukūrė šį laikotarpį reflektuojantį filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 2017 m. į Kauno įvykius atsigręžė Donatas Ulvydas kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“, į filmo naratyvą įtraukdamas ir pasipriešinimą santvarkai, vykusį teatro scenoje ir už jos ribų.

D.Ulvydą tais pačiais metais teko galimybė pakviesti į interviu, kalbėjome apie tuometį lietuvių aktyvumą potencialios grėsmės atžvilgiu, režisieriaus atsakymas skambėjo taip: „Atsitikus force majaure sąlygoms, lietuvių tauta mobilizuotųsi ir susirinktų, jeigu būtų vėl kažkas tokio, ką reikia ginti kumščiu, daina ar savo kūnu. Manau, kad mes to nejaučiame tik todėl, kad nėra tikrų, apčiuopiamų grėsmių.“ Praėjus penkeriems metams, tenka susimąstyti ne tik apie istoriją, reikšmingas jubiliejines datas, bet ir matyti, kitiems – ir jausti karą kaimyninėje šalyje Ukrainoje, visai šalia, tarp kasdienių darbų vis sugrįžtant prie minčių, baimių ir kol kas tik retorinių klausimų: o jeigu ir pas mus?..

Minint R.Kalantos pasipriešinimo sistemai, jį lydėjusių protestų 50-metį, šiais metais organizuojama įvairių atminties renginių, rašomi tekstai, statomi spektakliai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo konferenciją „Nuginkluotas pasipriešinimas; prielaidos, patirtys, retrospektyva paminint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“, kurios įrašas pasiekiamas internetu. Projektas „Lietuvos ypatingasis archyvas“ pasiūlė virtualiąją parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris“, kurioje plačiajai visuomenei patogiausiu būdu pateikiama suskaitmenintos archyvinės medžiagos – nuotraukų, dokumentų, liudijančių tų dienų įvykius.

Kauno centriniame pašte atidaryta jau ne virtualioji, o fizinė paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės, skirta ne tik R.Kalantos asmenybei, bet laikmečio raiškai įvairiose meno ir gyvenimo sferose, leidžianti per skirtingas perspektyvas – dailę, fotografiją, kiną, teatrą, dizainą, muziką vieniems prisiminti, kitiems sužinoti apie 7–8-ojo dešimtmečių kultūrą ir subkultūras, nepaklususias sistemai. Gegužę įvyko Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera – režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklis – „Kauno pavasaris’72”, kone tuo pačiu metu suskambėjo roko opera „1972“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

Sukrečianti patirtis

Šių metų gegužės vakarus palydėjo pirmieji premjeriniai spektakliai gretimuose teatruose, kurių tema lyg ta pati, bet prieigos būdas kiek kitoks. Pirmiausia – apie Kipro Mašanausko roko operą „1972“ Romui Kalantai atminti, režisuotą Kęstučio Stasio Jakšto. Eidamas į KVMT kultūrinių potyrių žiūrovas pirmiausia praeina istorinio įvykio vietą, iš erdvės, menančios tą laiką, žengia į fikcinę, tik iš dalies paremtą realiais įvykiais, – teatro premjerą. Jeigu į spektaklį keliaujant paskubomis nesusimąstyta, nestabtelėta prie Roberto Antinio paminklo, įamžinusio aukos vietą, pasibaigus spektakliui teatro prieigos, sodelis, tikėtina, daugeliui atgyja ir ima alsuoti istorija, skatina sustoti, apmąstyti.

Dviejų dalių roko opera – tokį žanrą nurodo kūrėjai – galbūt ne tik dėl temos, bet ir žanro suintriguos, pritrauks ir kiek rečiau besilankantį Muzikiniame teatre. Tačiau čia teks šiek tiek ir apsigauti, nors muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus ir dirigento asistento Manto Jančiausko kartu su visais atlikėjais, muzikantais kuriamas muzikinis pasakojimas neabejotinai yra stiprus: energingo roko čia ne tiek ir daug, dominuoja lengvas, ne vienoje scenoje lyriškai romantizuotas rokas.

Režisierius K.S.Jakštas, tekstų autorius Arnas Ališauskas, siužeto autorė Goda Simonaitytė siūlo publikai į Kauno pavasario istoriją pasinerti žengiant po žingsnelį atgal. Pradžioje dramatiškos muzikos palydima lyg legenda nuskamba Jeronimo Miliaus, kuriančio Kaladės personažą, prisiminimas: „Tai už tave, už mane jis žuvo, jūs norit pamiršti, bet buvo, vaikis buvo...“

Vėliau – ir tardymo scenos, žmonių numeracijos ir trankūs tuomečių hipių vakarėliai, gamyklos transformacija į bažnyčią ir kitokios mizanscenos, supažindinančios, primenančios tų laikų sistemos taisykles. Šiame kūrinyje vyrauja keli pagrindiniai leitmotyvai: R.Kalantos meilės linija ir religija, kuri čia tampa tarsi laisvės sinonimu.

Faktai ir kontekstai

Kaip ir muzikiniuose sprendimuose, siužeto konstrukcijoje, personažų įvaizdžiuose taip pat esama paradokso. Muzikinis teatras žiūrovus su būsima premjera pažindino pasitelkdamas trumpus vaizdo įrašus – interviu su operos kūrėjais, atlikėjais. Iš daugelio lūpų buvo girdėti, kad spektakliu nesiekiama istorinės rekonstrukcijos. Akcentuota, kad R.Kalanta – vis dar yra nepažinta asmenybė, trūkinėjantis istorinis naratyvas, prieštaringi liudijimai mums neleidžia išskirti esminių jo, kaip žmogaus, savybių, įvairūs pasakojimai jį labiau mistifikuoja, nei atskleidžia.

Kaip teigia Martynas Beinaris, vienas iš Romą Kalantą įkūnijančių atlikėjų, tai buvo tylus, ramus vaikinas, atlikęs drąsų veiksmą, kuriam daugelis nesiryžtų. Pratęsiant – šis veiksmas jį išskyrė iš daugelio tik maištaujančių hipių grupelių. Tačiau tai, ką mes matome, girdime teatre, nepanašu į laisvą istorijos interpretaciją, net, priešingai, atrodytų, siekiama surinkti it dėlionę ir biografines detales, ir laikmečio panoramą, įvaizdžius. Ir tai ne visuomet pasiteisina.

Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Kurdama R.Kalantos personažą (mano matytoje versijoje įkūnytas Manto Jankavičiaus) kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, akivaizdu, buvo pasinėrusi į vizualias jo įvaizdžio detales. Ar tai būtina šiuolaikiniame teatre? Tikriausiai ne, ypač kai daugelis kūrybinės komandos narių kalba apie tai, kad siekta atspindėti laikmečio atmosferą, o ne faktologiją. Toks personažo įvaizdis inspiruoja ir kitų istorinių reliktų paieškas, kurios veda į pertraukos metu girdimas laikmečio liudininkų diskusijas: kiek tikrovės, kiek fikcijos. Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Opera pradėta it legendos pasakojimu, o finišuojama pasiaukojimo veiksmu, kuris ir tiesmukai, ir sukeliant dviprasmiškų apmąstymų pademonstruojamas scenoje. Neatskleidžiant visų detalių, galbūt pastatymo nemačiusiam skaitytojui (o apsilankyti šioje roko operoje tikrai verta), kiek kvestionuotinas atrodo krikščionybės ritualinių apeigų simbolio susiejimas su susideginimo aktu.

Tačiau operoje „1972“ yra tikrai sodrių, įtraukiančių mizanscenų, kurios su stipria muzikine dalimi dar ilgai išlieka atmintyje. Viena tokių – mokytojos, įkūnijamos Rūtos Zaikauskaitės, monologas, reflektuojantis skirtingų santvarkų tvarkas.

Mozaika: laisvą istorijos interpretaciją žadėję roko operos kūrėjai kūrė biografinėmis detalėmis, tipiškais įvaizdžiais paremtą pasakojimą / M. Aleksos nuotr.

Gana sėkmingai savo vaidmenis atliko ir Jonas Lamauskas – tardytojas, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai – Gintaras Petraška, Modestas Sireikis. Sunku pasakyti, ar toks buvo režisūrinis sprendimas, bet pagrindinę R.Kalantos figūrą, kuriamą M.Jankavičiaus, scenoje tikrai visomis prasmėmis nukonkuravo jo mylimosios Linos veikėja, įkūnijama Marijos Arutionovos. Lygiavertiškai ir tikrai paveikiai R.Kalantos personažas suskamba prasmingai į šį pasakojimą integruotame dialoge apie laiką su sendaikčių prekeiviu.

Visas šios operos pasakojimas apsuptas scenografo Gintaro Makarevičiaus vizualiųjų sprendimų, kurie vis neleidžia atitrūkti nuo istorinių vietų, erdvių ir paties teatro pastato eksterjero. Pateikiama ir apgalvota, simbolinė laikmečio panorama.

Į KVMT repertuarą jau įsiliejusi premjera, nepaisant diskutuotinų dalykų, tikrai reikšminga ne tik kaip istorinės atminties simbolis ar reprezentacija, bet ir paties teatro, kurio aplinkoje vyko susibūrimai, neleistini pokalbiai, galiausiai visus sukrėtęs R.Kalantos sprendimas, dalis.

Prisiminti tai, kas nepatirta

Chronologiškai ir geografiškai visai šalia pasirodė ir NKDT premjera „Kauno pavasaris‘72“ (režisierius Jonas Tertelis, dramaturgas Andrius Jevsejevas). Spektakliui dar neprasidėjus, kamerinėje ilgosios salės erdvėje kiekvienas nevėluojantis žiūrovas turi progą susipažinti su Renatos Valčik scenografija, analizuoti ne gausias, tačiau reikšmingas, leidžiančias į interpretacijas pasinerti detales.

Šaltumu dvelkiančios grindinio plokštės, iš kurių kiek vėliau prasiverš šviesos ir žolės-gyvybės blyksniai, siena, sovietmetį menantis suoliukas, kėdės, galiausiai neatskiriamas atributas – grafinas su gėrimu.

Būdami to paties įvykio liudininkais galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Ir tik po spektaklio praėjus kelioms dienoms, diskutuojant su kitais žiūrovais supranti, kad scenovaizdį matei kiek kitaip, kažką betyrinėdamas praleidai. Kyla dviprasmiškas klausimas: ar nepamatytas medžio vaizdinys teatro salės, sėdėjimo vietos problema, o gal išankstinis sumanymas, dar kartą parodantis, kad, net būdami to paties įvykio liudininkais, galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Šiame spektaklyje kalbama ne tik apie R.Kalantą, bet siekiama prisiliesti prie platesnės istorijos ir dabarties refleksijos.

Režisierius J.Tertelis sakė, kad R.Kalantą norėta palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. „Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome?“ prieš premjerą sakė režisierius.

Šis komentaras gana taikliai apibūdina tai, ką matome NKDT ilgojoje salėje, o nužymima tikslinė auditorija – jaunasis žiūrovas siūlo kiek nuosaikiau sceniniame tekste ieškoti vyresniąją publikos dalį masinančių gilesnių perspektyvų, istorijos pjūvių ar rakursų.

Reflektuojant istoriją

Spektaklis siekia kalbėtis su jaunąja auditorijos dalimi, o režisierius jau turinti patirties su dokumentinės medžiagos inscenizavimu. 2017 m. jis kartu su vokiečių režisiere Kristina Werner sukūrė dokumentinio teatro spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame pasitelkę neprofesionalius aktorius – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus, analizavo jų patirtis, santykį su darbu. „Kauno pavasaryje“ režisierius ir dramaturgas pasirenka tam tikrą realios istorijos, personažų – figūrų, muzikos ir fizinės raiškos koliažą. Linijinio pasakojimo čia nerasime, publikai pasiūloma tai pasinerti į istorinio įvykio inscenizaciją, tai atsitraukti nuo jo, kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.

Spektaklio atskaitos taškas – aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo trumpas pasakojimas apie R.Kalantos susideginimo faktą, nesitapatinant su laikmečiu, bet konstatuojant, kad mes esame čia praėjus 50 metų.

Vėliau aktorė Saulė Sakalauskaitė reflektuoja istorijos (ne)suvokimą – abejones dėl užrašytų istorijos faktų, kurias skatina pokalbiai su mokytoja ir šeimos nariais. Minimas romantizuotas Amerikos radiją besiklausančios šeimos paveikslas, kuris atrodo įstrigęs net tuo laikmečiu dar negyvenusių atmintyje, galbūt suformuotas pasakojimų, nuogirdų ar jau pastatytų kino filmų.

Paskui spektaklio naratyvas, tarsi atverdamas istorijos mizanscenų duris, mus veda į sovietinę ceremoniją, kurią čia moderuoja aktorė Martyna Gedvilaitė. Didingai ir pompastiškai pristatant visapusiškai išsilavinusį, talentingą liaudies artistą, kurio vardo taip niekas ir nežino, nes nematė priežasties įsiminti. Keliamas laisvo, nelaisvo žmogaus apibrėžimas, kurį istorija – santvarka, įvairūs jos veikėjai – bandė interpretuoti vis savaip, kritikuojant, baudžiant manančius kitaip, žengiančius už jų apibrėžimo ribos. Kiek vėliau išnyra retorinė sistemai nepaklūstančio menininko figūra, pavadinta Algio vardu, simboliškai po šiuo vardu galėtų slypėti nemenkas nonkonformistų sąrašas.

Žiūrovus pasitinka apklausos scena, kurioje Martyna Gedvilaitė tardo porą Agnę (akt. Goda Petkutė) ir Vladą (akt. Motiejus Ivanauskas), jiems pateikiami klausimai, bandomi įteigti dalykai, faktai, puikiai atspindimi absurdiškos fotografijos – schematiško pieštinio vaizdo ant sienos kaip neginčijamo dokumento. Po kurio laiko vėl pasakojime išnyra Algio šešėlis, vedantis į pasakojimą apie įvykius Kauno centre, peiliu sužalotą žmogų, kai už pagalbą jam buvo atseikėta kalėjimo kamera.

Baimė, vedanti į paranoją, neargumentuoti kaltinimai, suėmimai – laikmečio kasdienybė, lydėjusi sistemai prieštaraujantį žmogų. Jaunesniųjų auditorijai tai puikus priminimas, kad galimybės reikštis kaip originalioms, charizmatiškoms asmenybėms nebuvo duotybė, už tai teko kovoti.

Nedetalizuojant kiekvieno pasakojimo vingio, norisi tik pridurti, kad nemažai dėmesio skiriama ir istoriniam, faktologiniam žvilgsniui, dokumentacijos kupiniems monologams, dialogams, leidžiantiems mūsų situaciją matyti plačiame istoriniame kontekste, kuriame buvo begalės kitokių (kai kuriais atvejais panašių) įvykių. Tačiau dėl informacijos srauto rezervuotumo apie didelę dalį jų pasiekdavo tik nuogirdos, o dabar mes turime privilegiją matyti platesnį įvykių peizažą.

Svarbios detalės

Spektaklyje vaidmenis kuria jaunosios kartos aktoriai, kurių santykis su praeitimi panašus kaip ir jaunesniosios auditorijos dalies, jie kūrybiniame procese taip pat tiria, kvestionuoja šaltinius, analizuoja savo pačių žvilgsnį į šiuos įvykius.

Spektaklio istorijos lūžiams, perėjimams nuo vieno personažo, situacijos prie kito padeda apgalvoti R.Valčik kostiumai – stilizuoti laikmečio reliktai, atspindintys skirtingus visuomenės tipus, atstovus.

Matome mokyklinę uniformą, hipišką įvaizdį, funkcionieriaus kostiumą, visi tamsūs, nudažyti taip, kad sudarytų sunkumo, tam tikro kiauto įspūdį, iš kurio, nors bandoma, bet sunku išsinerti. Dar viena reikšminga spektaklio jungtis – muzika, už kurios sprendimus turime būti dėkingi kompozitoriui Martynui Bialobžeskiui. Aktoriai gyvai atlieka muzikinius kūrinius, neretai juos jungdami ir su judesio kompozicijomis.

Po spektaklio nekyla abejonių, kad į jį verta kviesti, vesti jaunąją žiūrovų kartą, kuriai į kylančius klausimus nebus tiesiogiai atsakyta, bet pasiūlytos prieigos ir kontekstai, leidžiantys pasinerti į analizę patiems. Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus, keliant istorijos (ne)pažinumo klausimus ir iš dabartinio jauno žmogaus perspektyvos.