Kinas

„Aš – Robotas“ – protingas mokslinės fantastikos triumfas

Po košmariškai nuvylusių šios vasaros kino „blokbasterių“, arba lietuviškai – „milijonų milijonus“ kainavusių juostų, siekusių susižerti „milijonų milijonų milijonus“, pagaliau mus pasiekė vertinga mokslinė fantastika. Bene po dvejų metų pertraukos nuo Stiveno Spilbergo fantastinio detektyvo „Įspėjantis pranešimas“ pasirodymo sulaukėme protingos mokslinės fantastikos. Filmas ir paprastiems „mirtingiesiems“, ir amžinai niurzgantiems kino mėgėjams.

Ten taip pat buvo įspūdinga ir kas unikaliausia, moksliškai pagrįsta ateities vizija, beje, jos modelis sukurtas mokslininkų simpoziume, kuris truko tris dienas. Kai kurios pranašystės jau šiandien pradėjo pildytis.

„Aš – Robotas“ vizualiai išraiškingai ir techniškai nepriekaištingai perteikia 2035 - ųjų Čikagos viziją. Režisierius Aleksas Projas yra neabejotinas ateities didmiesčių statymo specialistas, sukonstravęs pribloškiančias scenas gąsdinančiai niūriuose filmuose „Varnas“ bei „Tamsos miestas“. Naujausias jo kino darbas remiasi fantastikos klasiko rašytojo Aizeko Azimovo devyniais apsakymais apie žmonių ir jų kūrinių robotų santykius netolimoje ateityje. Scenaristai pasistengė, iš peties adaptuodami pakankamai sunkią medžiagą ir perrašydami ne itin dinamišką, o labiau filosofinę istoriją į veiksmu bei nuotykiais užtaisytą pasakojimą. Aklai nesekant ekranizacijos dogmomis, tačiau išlaikant pagrindinę mintį – anksčiau ar vėliau moderniųjų technologijų maištas prieš jas sukūrusius protinguolius neišvengiamas.

Po trisdešimties metų robotai taps mūsų kasdienybe. Jie gyvens šeimose kaip visa teisiai nariai ir pagalbininkai. Būtini tarsi automobiliai. Jokio pavojaus jie sukelti negali, robotai užprogramuoti aklai paklūsti žmogui, tai sąlygoja ir trys specialūs įstatymai. Tačiau netikėtai miršta kibernetikos genijus – daktaras Laningas. Technikos progreso bijantis „robofobas“ policininkas Spūneris netiki, kad tai savižudybė. Vilo Smito vaidinamą smalsuolį kankina negera nuojauta, jog tai – roboto darbas.

Kas bus, jei visi pasaulio robotai pasipriešins žmonėms ir dirbtinis intelektas užsigeis gyvus protus bei kūnus paversti savo vergais?

Pats aukščiausias įvertinimas juostai „Aš – Robotas“ - NENUSPĖJAMAS. Niekada negali įspėti, kas ir kaip įvyks už artimiausio posūkio. Jokios orų prognozės, belieka pasikliauti daug fantastinių filmų „suvalgiusio“ kino kritiko intuicija, bet ir ji beveik visur prašauna pro šalį. Veiksmo scenos uždaro visus angarus ir šachtas. Jos sumontuotos su neatremiamu polėkiu ir jėga, tarsi režisierius būtų norėjęs pirmiausia išgąsdinti ir priversti nekvėpuoti save, personą, mintinai žinančią siužeto vingius. O jei krūpčioji žinodamas, tai kaip salėje jausis nežiniukai? Masinė robotų ataka prilygsta, o gal net lenkia garsųjį pabaisų puolimą kultiniuose Džeimso Kamerono „Svetimuose“. Krato šiurpas ir tikrai nesi garantuotas, kad Spūneris išgyvens iki galinių filmo titrų. Tai, ką kiti „turtingi“ veiksmo filmai bandė iškovoti sprogimais ir muštynėmis, ši juosta laimi natūralia įtampa ir įtikinamumu. Fantastika ne imituoja, o egzistuoja. „Aš – Robotas“ pateikia ne tik tris kertinius Azimovo „roboto dėsnius“, tačiau ir atsako į kiekvieną žemietį dominančius klausimus: kaip dirbtinė asmenybė gali tapti tikra asmenybe, kokio dydžio linija skiria žmogų ir mašiną, kada prabunda ir kada užmiega sąmonė? Žvelgiant giliau, užkabintume ne vieną rašytojo ir kino kūrėjų provokaciją. Tuo pat metu, sukiodamas mūsų smegenėles, filmas nepraranda žiūroviško dėmesio, nėra „duobių“ tarp to, ką reikia pasakyti ir ką būtina parodyti, kad juosta nebūtų skirta siaurai fantastų grupelei.

„Aš – Robotas“ gali būti sugriautas bet kuriame žingsnyje, jei koks veikėjas imtų švaistytis lazeriais, o virš Čikagos efekto dėlei praskristų devyngalvis monstras. Laimei, mašinos laikomos kaip ir šiandien, policija šaudo iš įprastų ginklų.

Kompiuterinės grafikos lygis – stulbinantis ir pretenduoja dar aukščiau pakelti vizualiųjų efektų kartelę. Pakelti ne gausa, o kokybe, mat filme tobulai susijungia geniali „Žvaigždžių karų – 2 - ojo epizodo“ ir „Žiedų valdovo“ trilogijos kūrėjų patirtis.

Vilas Smitas įrodo, kad kino tenisą moka žaisti ne tik poroje su kitais Holivudo „garsuokliais“, bet ir vienas. Jo herojus kaip niekada žmogiškas ir visiems artimas. Ko gero, rimtas jo aktorinis pasirodymas „Ali“ buvo tik vaidybinių galimybių atskleidimo pradžia. Juolab kad kaip veiksmo žvaigždė per dialogus „slysta“ su neįtikėtinu lengvumu.

Belieka pasirašyti – smagu. Ruduo prasidėjo, o jau turime kino įvykį. Beje, masinį.