Rizikingas šnabždėjimas

Nepaprastai svarbia naujos knygos reklamos dalimi tapo „autoriaus balsas“ - sugautas ir „išplotas“ ant knygos nugarėlės: kuo labiau jis įžūlus, kuo daugiau provokuojantis, visažinantis ar „antimasiškai“ nukreiptas (ir iškreiptas), tuo daugiau, atrodo, sugebėsiantis suvedžioti, apgauti, užburti ir užhipnotizuoti originalo įvaizdžiu - nesvarbu, kad jo kerai ims sklaidytis su kiekvienu perskaitytu puslapiu. Taip nutinka ir su V.Normano romanu „Šnabždesys“, autoriaus nuomone, tikriausiai tapsiančiu tariamų vertybių pervertinimo priežastimi: „Tikiu, perskaitę šį romaną imsite kitaip žiūrėti į pinigus, karjerą ir kitus visuomenės primetamus laimės stereotipus. Tik tada, kai prarandi viską, supranti, kad nieko neturėjai. Netikite? Gal „Šnabždesys“ įtikins“.

Filosofijos studijas pasirinkęs jaunas autorius debiutiniame romane bando suformuluoti tam tikras žmogaus esmės pozicijas, kurias „atrasti“ pavedama pagrindiam knygos veikėjui Normantui Eidintui – „sėkmės kūdikiui“, turinčiam viską: gerai sutvarkytą materialųjį gyvenimą; filosofijos dėstytojo darbą universitete; žmoną, vestą ne iš meilės, o remiantis blaiviu protu („...> santuokos negalima grįsti meile, nes tada pirmoji truktų tik trejus metus“, - p. 33), ir ligą, kuri, kaip paaiškėja perskaičius romaną, pagrindiniam veikėjui nepadeda atsikratyti kvailos savimeilės, tuščių apmąstymų ir niekaip kitaip jo nesubrandina. Autoriaus „jaunystės faktorius“ šįkart nepaprastai svarbus: V. Normanas sukuria visiškai teorinį, racionalų, schematišką ir paviršutinišką - turėtų būti intelektualaus, įžvalgaus ir perspektyvaus - vidutinio amžiaus vyro gyvenimo paveikslą, kurio siužetas primena pigiausius serialus, knygos autoriaus (kaip dievagojasi viename interviu) tiesiog nekenčiamus (!)...

Recenzuodamas šį V.Normano debiutą G.Kajėnas gana sąžiningai perpasakojo „pervirusio“ siužeto peripetijas, bet keletą momentų paminėsiu ir aš, idant išsamiau eskizuočiau romano apmatus. Kaip paaiškėja, išties Normantas Eidintas, visai ne Eidintas, o Narmontaitės (iš čia ir jo vardas) nepanorėtasis auginti sūnus; ir ne šiaip sau sūnus, o vienas iš brolių dvynių! Antrasis brolis dvynys Edvinas, irgi įsūnytas (per „blatą“), tačiau nemylimas ir vos ne kankinys (nes žino visą tiesą) – geriausias Normanto draugas... Moterys: Rugilė – tikroji meilė, kurią pirmą kartą Normantas palieka dėl išsilavinimo, antrą – dėl politikos; Austėja – žmona, kurią nušauna „gerai organizuota gauja“ tuo metu, kai Normantas (jau prezidentas) atostogauja su šeima (jis, Austėja ir dukrelė Saulė, kurios tikroji motina, pasirodo, - Rugilė, mirusi per gimdymą) užsienyje; Edvino sesuo (apie šį personažą išvis nyku kalbėti)...

Veikėjo mąstymas tiesiog chaotiškas įvairių filosofų ir mąstytojų ar skandalams ir perversmams (bei dideliems uždarbiams surinkti prisisiuvusiems kišenes) nusiteikusių literatų citatų rinkinys. Cituodamas Šopenhauerį, Karterį ir kitus visuotinai pripažintus vardus, filosofijos dėstytojas (veikėjas) staiga esmines atramas atranda D.Brovno „sąmokslo teorijose“ arba F.Beigbeder „žurnalistiniuose romanuose“. Nyku.

Nemotyvacijos daugiau nei motyvų, ir mirties konvulsijų šioje literatūroje daugiau nei gyvybės... Ir labiau neverta skaityti nei verta.