Architektūros autoritetas profesorius V.Stauskas jubiliejų pažymi dailės ir fotografijų paroda „Romantika“

Penkiasdešimt metų trunkančios Vlado Stausko profesinės veiklos skalė labai plati: nuo interjero projektavimo iki urbanistinių sprendimų, didelių regionų kraštotvarkos. Kraštovaizdžio formavimas ir rekreacinė architektūra yra mylimiausias profesoriaus „arkliukas“.

Reikia mylėti gamtą

„Žmogus gamtoje – ne šeimininkas, o svečias. Tą visada reikia atsiminti kuriant naujas erdves, projektuojant statinius“, – įsitikinęs V.Stauskas. Jis mėgsta cituoti garsaus suomių architekto Alvaro Aalto mintį: tikroji architektūra yra ten, kur dėmesio centre – žmogus. Žmogus ne kaip abstrakti kategorija, o kaip konkrečios tautos atstovas, gyvenantis konkrečioje aplinkoje.

Profesorius pusiau juokais prasitaria turįs tris tėviškes: Dusetas, kurių apylinkėse, prie Sartų ežero, užaugo, Kauną, kur mokėsi, dirba ir gyvena, bei Neringą. Pervalkoje tebėra V.Stausko uošvija, pajūriui skirta daug mokslinių ir projektavimo darbų.

Rekreacinės aplinkos architektūrinis urbanistinis formavimas – magistralinė V.Stausko profesinės veiklos kryptis. Profesorius vadovavo ir dalyvavo parengiant Aukštaitijos nacionalinio parko, Kuršių nerijos, Palangos plėtros generalinius planus.

Draugiška ir patogi žmonėms

„Architektūra rekreaciniame kraštovaizdyje yra antrinė. Neabejotinas prioritetas – kuo natūralesnė gamta. Šis principas aprobuotas ir pasauliniame Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos kongrese. Deja, primityvi komercija daugelyje pasaulio kurortų vaizdingas jūros pakrantes suspaudžia aukštybinių viešbučių blokais, nušluodama kopas, natūralią augmeniją. Tai, ką dar turime Palangos ir ypač Neringos pajūrio kraštovaizdyje, – vertybė, kurios mums pavydi užsienio specialistai. Bet ar ilgai pavydės? Palangos–Šventosios ruožas jau įsipainiojęs į naujosios urbanizacijos džiungles“, – nerimastingai svarsto V.Stauskas.

„Architektūra pirmiausiai yra socialinis menas. Tai – ne brėžinių priedas prie statybų. Žmogui ji turi būti draugiška ir patogi“, – įsitikinęs V.Stauskas. Jis apgailestauja, kad šiandien Lietuvoje daugėja tiražuojamų architektūros sprendimų, nepritampančių prie aplinkos. Pasak profesoriaus, dabar paplitęs žavėjimasis „stiklinėmis dėžutėmis“ yra skubota duoklė madai. Jei visi Europos miestai pasidarys panašūs, būsime neįdomūs, sako jis.

„Geografiniai ir nacionaliniai savitumai šiais laikais yra svarbi prekė besiplėtojančiame tarptautinio turizmo versle. Jų išsaugojimas padeda mažoms tautoms nepaskęsti prasidėjusioje kultūrinės niveliacijos ir globalizacijos sumaištyje“, – primena būtinybę vertinti etninės architektūros pamokas profesorius.

Apie darbą ir poilsį

Architektų sąjungos salėje Kaune eksponuojamas V.Stausko akvarelės, piešiniai, nuotraukos. Tie kūrybiniai proveržiai – daugiašakės architekto urbanisto veiklos atokvėpio valandėlių liudininkai. Paveiksluose – Kuršių nerijos gamta, laivai, etnografinės žvejų sodybos. Fotoaparatu profesorius kaip skrupulingas metraštininkas fiksuoja nerijos pastatus, peizažo fragmentus, kopų augmeniją, saulėlydžius, nepanašius vienas į kitą. Laikas ir vis agresyvėjanti žmogaus veikla keičia unikalius gamtos kampelius, tad V.Stausko nuotraukos jau dabar yra vertingas dokumentas.

Visiems 75 metų jubiliejų švenčiančio V.Stausko titulams ir pareigoms išvardyti prireiktų „jaučio odos“. Štai tik dalis jų – VDU Menų instituto architektūros profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, KTU Architektūros ir statybos instituto kraštotvarkos sektoriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ su Riterio kryžiumi kavalierius, dukart Lietuvos nacionalinių premijų laureatas. 2006 metais už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje Lietuvos architektų sąjunga V.Stauską apdovanojo profesinės gildijos ordinu „Architektūros Riteris“. Tas titulas labai tinka profesoriui, nes jis visą gyvenimą ištikimas ir atsidavęs architektūrai, kurią suvokia kaip gamtos, visuomenės ir civilizacijos sintezę.