Režisierius S. Kubrickas: kino legendos spindesys neblėsta ir po mirties

Londonas – vienas mėgstamiausių mano lankytinų miestų. Jis kaskart turistus ir miesto svečius vilioja istoriniais, kultūriniais objektais, originaliais muziejais. Būtent šiame didmiestyje net pusmetį veikė ir kino klasika tapusių šedevrų režisieriaus Stanley Kubricko atminimui skirta paroda. Kadangi buvau vienas iš nedaugelio lietuvių, kuriems nusišypsojo laimė šią parodą išvysti savo akimis, tad dalijuosi savais įspūdžiais.

S.Kubrickas yra vienas garsiausių ir labiausiai vertinamų visų laikų kino kūrėjų. 2019-ieji – išskirtiniai jo gerbėjams, kadangi sukanka lygiai 20 metų nuo režisieriaus mirties ir paskutinio jo kūrinio "Plačiai užmerktos akys" ("Eyes Wide Shut") premjeros kino ekranuose. Sakyčiau fenomenalu, kadangi, net praėjus dviem dešimtmečiams po kino genijaus netekties, susidomėjimas išskirtine jo kūryba absoliučiai neblėsta. Tai patvirtino ir nuo šių metų balandžio pabaigos iki rugsėjo 17-osios Londone, greta Kensingtono rajono esančiame Dizaino muziejuje pristatyta paroda "S.Kubrickas: paroda". Ją per pusmetį spėjo aplankyti daugiau nei 150 tūkst. lankytojų iš įvairiausių pasaulio šalių.

Keliaujanti ekspozicija

S.Kubricko paroda unikali tuo, kad ji nuo 2004 m. keliauja po visą pasaulį.

Iš pradžių paroda buvo parengta bendradarbiaujant su Vokietijos kino muziejumi Frankfurte ir S.Kubricko našle Christian Kubrick. Vėliau ji mažesnėmis ekspozicijos iškeliavo į Australijos miestą Melburną, Romą, Paryžių, Los Andželą ir San Paulą. Nuo 2016-ųjų rengiamos milžiniškos paviljono dydžio parodos, kurios jau vyko San Fransiske ir Meksikoje. Na, o dabar – ir Londone, šalia kurio žymus kino kūrėjas praleido paskutinius gyvenimo dešimtmečius. Tarp parodos lankytojų buvo galima sutikti nemažai ne tik jaunų britų, bet ir atvykėlių iš Amerikos, Japonijos, Vokietijos, Italijos.

Kad ir kurioje pasaulio šalyje dar kada nors bus pristatoma ši paroda, bet į ją privaloma nueiti peržiūrėjus bent du tris garsiausius S.Kubricko kūrybos filmus, nes kitaip ji bus prasčiau suprantama net užkietėjusiems kino gerbėjams. Iš labai patikimų šaltinių teko nugirsti, kad dar prieš keletą metų visą S.Kubricko parodos atributiką buvo bandoma prisivilioti ir į Lietuvą.

Tačiau mūsiškiai renginių organizatoriai išsigando pernelyg didelės režisieriaus turtą valdančių žmonių pageidautos sumos – 100 tūkst. svarų sterlingų. Būkime atviri, bet kad ir kokie būtų populiarūs vadinamojo intelektualaus kino gerbėjų pamėgto festivalio "Kino pavasario" seansai ar pavieniai kino vakarai, bet vis dėlto Lietuvos žiūrovams kur kas labiau patrauklesniais išlieka popsinio kino – "Sostų karų", "Transformerių", "Iksmenų", "Atgal į ateitį" arba kitų fantastinių bei komiksinių žanrų kino hitų personažai ar su jais susieta atributika.

Pirmąsyk į S.Kubricko parodą atvykau šeštadienį ir, mano nusivylimui, nepatekau į ją, nes iš anksto internetu buvo išpirkti visi bilietai. Tada suvokiau, kad netgi milžiniškame Londone savaitgaliais pačius įdomiausius muziejus okupuoja trumpam iš viso pasaulio atvykusių žmonių minios. Taigi, iškart nedvejodamas nusipirkau 16 svarų kainavusį bilietą jau kitai dienai.

Jaunasis fotografas

Režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris ir montažo profesionalas S.Kubrickas gimė 1928 m. liepos 26 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, gydytojo niujorkiečio ir Rumunijoje gimusios motinos šeimoje. Per tryliktąjį savo gimtadienį dovanų Stanley gavo fotoaparatą, ir tai buvo visą gyvenimą trukusio susižavėjimo vizualine kompozicija bei fotografija pradžia. Jau būdamas paauglys, nuo 1945 m. iki 1950-ųjų jis fotografavo Niujorko gyventojų kasdienybę. Už savo pirmąją fotografiją – mąsliai žvelgiantį Niujorko laikraščio pardavėją po Amerikos prezidento Franklino Delano Ruzvelto mirties Stanley gavo 25 JAV dolerių honorarą ir netrukus buvo pasamdytas žurnalo fotoreporteriu.

Šventė: užbaigę paskutinės juostos "Plačiai užmerktos akys" filmavimus S.Kubrickas (viduryje) su pagrindiniais aktoriais pakėlė taures šampano. Interneto nuotr.

Jis ypač lavino fotografo įgūdžius žurnale "Look" – tais laikais viename žymiausių žurnalų, spausdinusių meninę fotografiją. Jau tada buvo galima pastebėti jauną talentą, kuris nestokojo atidumo vaizdui ir kasdienybės grožiui. Kiek vėliau jo fotografijas už kuklius honorarus publikavo ir kiti Amerikos spaudos leidiniai.

Būtent Londono dizaino muziejaus antrame aukšte netgi nemokamai čia patekusiems žmonėms buvo demonstruojamos S.Kubricko jaunystės laikais darytos nespalvotos fotografijos. Šalia jų, už stiklo, stovėjo būsimojo kino genijaus rankose laikytas ir pačias įvairiausias akimirkas įamžinęs milžiniškas senovinis fotoaparatas su didele akinančią šviesą skleidžiančia lempa, kuri buvo naudojama vietoje blykstės.

Pristatytas ir Lietuvoje

Nuo 1951-ųjų iki 1954 m. S.Kubrickas sukosi dokumentiniame kine – sukūrė keturis trumpus filmus. Paskui jis netrukus pasuko į vaidybinį kiną – 1955 m. pristatė debiutinę juostą pavadinimu "Žudiko bučinys". Todėl daugelis S.Kubricką kur kas geriau pažįsta iš kino darbų. Ypač iš tokių jo filmų kaip "Spartakas" (1960 m.), "Lolita" (1962 m.), "Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą" (1964 m.), "2001-ųjų kosminė odisėja" (1968 m.), "Prisukamas apelsinas" (1971 m.) ar "Švytėjimas" (1980 m.). Per savo karjerą S.Kubrickas žiūrovams pristatė trylika vaidybinių filmų.

Rašytojo Antony Burgesso klasikinio romano "Prisukamo apelsino" ekranizacija su smurtinėmis, prievartos, sekso scenomis sulaukė audringos reakcijos Jungtinėje Karalystėje. Tada S.Kubrickas filmą netgi atšaukė iš Anglijos platinimo tinklo, kai buvo pranešta, kad filmas skatina jo herojus mėgdžiojančių nusikalstamų grupių smurto apraiškas visoje šalyje. Vėliau filmas britams buvo pristatytas tiktai po S.Kubricko mirties.

Šioje aplankytoje parodoje Londone buvo galima aptikti nemažai to meto britų spaudos publikacijų apie nusikaltėlių siautėjimus, kuriuos neva išprovokavo S.Kubricko filmas. Sakyčiau, kad parodoje bene labiausiai žiūrovus masino būtent šita muziejaus vieta, kur stovėjo "Prisukame apelsine" pavaizduotų žudikų ketvertuko pamėgto pieno baro dekoracijos su skandalingai išsižergusiomis manekenėmis, milžinišku žmogaus lyties organu ar kitais lengvą šoką keliančiais eksponatais iš didžiausią rezonansą S.Kubricko filmografijoje sukėlusios juostos.

Įdomus sutapimas, kad S.Kubricko kūrybą su minėtu filmu pirmąsyk Lietuvos skaitytojus supažindino dar 1974 m. kovą Kaune išleistame itin populiariame to meto mėnraštyje "Nemunas". "Apie šį kūrinį dar bus ilgai šnekama, nes pastaruoju metu tai vienas negailestingiausių ir talentingiausių kūrinių. Tai filmas – rūstus įspėjimas, filmas apie pasaulį, kuris teisingai pavadintas beprotišku..." – taip jį anuomet skaitytojams pristatė mano dėdė Alvydas Dargis, kuris iš užsienio spaudos verstas publikacijas pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais. Šiandien atrodo juokinga, bet anų laikų sovietinė cenzūra draudė Vakarų šalių kultūros propagavimą ir jos skleidimą tuometėje sovietinėje Lietuvos spaudoje.

D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Įamžino žmones Mėnulyje?

Iki šiol sklando nemažai legendų, dėl kokių priežasčių S.Kubrickas su šeima netikėtai nusprendė pasitraukti iš JAV į kitą Atlanto pusę – Jungtinę Karalystę. Sklandė netgi tokios kalbos, kad S.Kubrickas 1969 m., paprašytas Amerikos specialiųjų tarnybų ir NASA atstovų, suklastojo nufilmuodamas istorija tapusius pirmųjų JAV astronautų nusileidimo Mėnulyje vaizdus – iki šiolei aptarinėjamus žygdarbius "Apollo 11" ir "Apollo 12".

Jis buvo absoliutus darboholikas – per parą dažnai miegodavo tiktai 4–5 valandas.

Kaip žinome, prieš metus kino kūrėjas žiūrovams pristatė išskirtiniais vaizdo efektais auditoriją pakerėjusį fantastinį epą "2001-ųjų kosminė odisėja". Be to, kai kurie sąmokslo teorijų skleidėjai pateikė versiją, kad neva būtent už pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje NASA vyrukai S.Kubrickui vėliau atsidėkojo ne tik įspūdingo dydžio honoraru, bet ir išskirtiniais vos keliais pasaulyje pagamintais vaizdo kameros objektyvais, kuriais vėliau susukti kiti iki šiol kritikų liaupsinami jo filmai.

Šią vasarą Amerikoje buvo minimas astronautų nusileidimo Mėnulyje 50-metis, kuris vėl iš naujo pakurstė kalbas – nejaugi genialusis S.Kubrickas tuomete filmavimo technika galėjo užfiksuoti tokius neįtikimus vaizdus? Bet jau šiemet atsirado pakankamai rimtų ekspertų, kurie paneigė tokias sklandžiusias kalbas. Anot jų, 1969-aisiais tokios misijos S.Kubrickas negalėjo įvykdyti, nes paprasčiausiai nebuvo tokios modernios filmavimo ir vaizdo montavimo technikos, kuria galima buvo sukurpti žmogaus pasivaikščiojimus Mėnulyje.

Garsėjo keistu būdu

Pats S.Kubrickas garsėjo keistenybėmis: jis vengė skraidyti lėktuvais, automobilių, o vežamas vairuotojo kaskart prašydavo neviršyti daugiau nei 30 km per valandą greičio. Kalbama, kad jis ypač su aktoriais mėgo žaisti stalo tenisą savo namuose, tikėdamasis, kad juos sutriuškinęs netrukus ims dominuoti ir visapusiškai kontroliuoti filmavimo aikštelėje.

Jis buvo absoliutus darboholikas – per parą dažnai miegodavo tiktai 4–5 valandas ir neturėjo jokių atostogų išvykdamas į šiltuosius kraštus. Jis nemėgo blizgaus ir pigaus Holivudo gyvenimo bei skandalų, todėl paskutinius 40 gyvenimo metų praleido gyvendamas nuošalioje sodyboje Anglijoje. Buvo įsikūręs milžiniškame ir nuo akylų žvilgsnių besislepiančiame dvare  Harpendeno mieste, Hertfordšyro grafystėje, kurį nuo Londono centro teskiria daugiau nei valanda kelio važiuojant automobiliu.

Jis taip purtėsi Amerikos, kad paskutinių trijų filmų amerikietiški gyvenimo vaizdai buvo atkurti Londone ir šalia jo veikiančiuose kino paviljonuose. Su S.Kubricku dirbę žmonės ne viename dokumentiniame filme atsiminė, kad neretai prieš filmavimus jis pasiųsdavo grupes žmonių vien tam, kad šie apvažinėtų ir fotoaparatais įamžintų visas Londono gatves. Taip vėliau Londonas buvo paverstas Niujorku paskutiniame jo filme "Plačiai užmerktos akys". Arba tos pačios filmavimo grupės lokacijų medžiotojai sulaukė užduoties, kuriai įvykdyti prireikė net keleto mėnesių, kad šie apvažiuotų kone visas Anglijos apylinkes vien tam, kad surastų vienintelę tinkamiausią pilį. Ir surado, nes jos išorė vėliau buvo nufilmuota "Plačiai užmerktų akių" naktinėje scenoje, kur aktoriaus Tomo Cruise‘o herojus atvyksta į paslaptingą užmiesčio vilą, o čia vyksta laukinė kaukėmis veidus slepiančių dalyvių sekso orgija.

Istorija: paskutiniame S.Kubricko filme suvaidino Holivudo įžymybės – T.Cruise'as ir N.Kidman. Archyvo nuotr.

Paskutiniais gyvenimo metais S.Kubrickas gyveno tarsi atsiskyrėlis ir nedalijo interviu žiniasklaidai beveik 22 metus. Jis tiesiog dingo iš visuomenės akiračio po paskutinio interviu, kurį buvo davęs pristatydamas karinę dramą "Metalinis apvalkalas" (1987 m.).

Kino genijus retai palikdavo savo namus: dažniausiai nuvykdavo į netoliese miestelyje esančią kanceliarijos krautuvėlę, kurioje pirkdavo specifinius pieštukus ir įvairiausių formų knygeles. Jis nuo jaunystės buvo pamėgęs fiksuoti visas filmavimų smulkmenas, todėl kaskart beprotiškais kiekiais pirkdavo rašiklius ir įvairiausio popieriaus lapus.

S.Kubricko artimiesiems atrodė, kad jis kaskart trumpam išbėgęs iš namų jautėsi labai laimingas ir dėl to, kadangi daugelį metų jo niekas nebuvo matęs ir visiškai neatpažindavo gatvėje. Pasakojamos kone anekdotinės istorijos, kad retkarčiais ant jo namo slenksčio pasirodydavo žurnalistas ar kino studentas, vildamasis pakamantinėti garsų režisierių. "Jo nėra namie", –  taip dažniausiai pakeitęs balsą už durų atsakydavo pats S.Kubrickas. Kadangi tik nedaugelis žinojo, kaip jis tada atrodė, ši frazė išties suveikdavo.

Nesulaukė išskirtinio įvertinimo

S.Kubrickas mirė ištiktas širdies smūgio 1999 m. kovo 7 d. savo namuose Harpendeno mieste. Režisieriaus palaikai buvo palaidoti šalia namo, po jo mėgstamiausiu medžiu. S.Kubrickas mirė vos užbaigęs ir kino studijos "Warner Bros" bosams pristatęs pirmąją filmo "Plačiai užmerktos akys" versiją. Netrukus artimiausi patikėtiniai filmą užbaigė ir pristatė Amerikos kino teatruose tų pačių metų liepos 16 d. Jame pagrindiniai vaidmenys atiteko garsiai to meto Holivudo aktorių porai – Tomui Cruise‘ui ir Nicole'i Kidman. Deja, praėjus kuriam laikui po šios juostos premjerų, tikrame gyvenime susituokusių aktorių pora pasuko skirtingais gyvenimo keliais.

Garsiausi Holivudo aktoriai, prodiuseriai ir režisieriai yra šventai įsitikinę, kad išskirtinai ilgai trunkančiais filmavimais, kruopštumu, unikaliu matymu pasižymėjęs S.Kubrickas taip niekada ir nesulaukė garbingo įvertinimo. Tikra tiesa, kadangi vieninteliu garsiuoju kino pasaulio trofėjumi – "Oskaru" buvo apdovanotas tiktai S.Kubricko filmas "2001-ųjų kosminė odisėja". Ir visai ne už jo indėlį, o specialiuosius vaizdo efektus. Šis apdovanojimas kaip pirmasis rekvizitas stovėjo ir Londone praėjusios parodos vitrinoje.

Baigdamas filmo "Plačiai užmerktos akys" darbus, S.Kubrickas aktyviai ruošėsi kino projektui apie pirmąjį Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą. Po mirties jo namuose buvo aptiktas "Napoleono kambarys" – daugybė knygų ir apie 25 tūkst. kortelių, surūšiuotų abėcėlės tvarka. Kiekvienoje jų buvo surašyti įvykiai, Napoleonui nutikę konkrečią dieną. Tai nestebina, kadangi S.Kubrickas buvo perskaitęs šimtus pagrindinių knygų, išsamiai nagrinėjančių Napoleono biografiją. Jis buvo aistringas skaitytojas, todėl neatsitiktinai visi filmai pastatyti pagal kitų žinomų autorių parašytus romanus.

Tuo pačiu metu jis jau pradėjo įgyvendinti fantastinės kino istorijos projektą, pavadinimu "Dirbtinis intelektas". Apie tai buvo prasitaręs ir net kelis savo būsimo filmo scenų eskizus pademonstravęs Holivudo kino hitų režisieriui Stevenui Spielbergui. "Stanley mane pasikvietė į savo namus Anglijoje ir u nustebino pasakęs: "Žinai, aš pamaniau, kad šito filmo tema kur kas labiau artimesnė bus tau. Todėl gal tu jį režisuok, o aš liksiu jo prodiuseriu", – tokius S.Kubricko žodžius praėjus kuriam laikui viename interviu paskelbė S.Spielbergas.

2001 m. S.Spielbergas tapo minėto filmo scenarijaus autoriumi ir režisieriumi bei kiek įmanoma stengėsi jį pateikti anksčiau išgirstomis S.Kubricko pastabomis. Galiausiai filmas dedikuotas kino legendos atminimui ir sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo.

Nuo kirvių iki kostiumų

Praėjus keletui metų po S.Kubricko mirties, našlė Ch.Kubrick ir jos brolis Janas Harlanas, dirbęs vykdomuoju prodiuseriu paskutiniuose filmuose, ėmė nagrinėti namuose aptiktą milžinišką režisieriaus palikimą. Netrukus iš didelio nuosavo namo buvo išvežti net keli sunkvežimiai su garsiausių S.Kubricko filmų kino juostomis, užrašais, pluoštais fotografijų, knygų, technika ir kitais ilgus metus kauptais asmeniniais ar filmavimo aikštelėse naudotais daiktais.

2017-ųjų gruodį Vilniuje lankydamasis J.Harlanas dvi dienas trukusiame paskaitų renginyje, garsiai susirinkusiems pareiškė, "kad šiuolaikinis kinas nuėjo į visišką dugną ir S.Kubrickas liktų tiesiog nesupratęs šių dienų kino kūrėjų".

Čia taip pat galima išvysti instaliacijų, nebaigtų kino projektų detalių.

D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Bet, nepaisant tokio požiūrio, nemažai S.Kubricko archyvų daiktų buvo padovanota kelioms Londono mokymo įstaigoms, kuriose kino meną studijuoja jaunimas. Aišku, pačius unikaliausius daiktus, kaip pavyzdžiui S.Kubricko filmuose naudotas kameras, optiką, montažo įrangą, režisieriaus kėdes, pliauškes, filmų scenarijus, laiškus, raštiškus nurodymus ar net įsakymus filmavimo grupės nariams, niekur iki šiol nematytas nuotraukas iš filmavimų ir kostiumus nuspręsta eksponuoti per pasaulį keliaujančioje parodoje.

Čia taip pat galima išvysti instaliacijų, nebaigtų kino projektų detalių. Netgi išradingai pateikti kirviai, peiliai, rašomosios mašinėlės iš "Švytėjimo" ar "Prisukamo apelsino". Kareiviški šalmai ir kita atributika iš "Metalinio apvalkalo" ar senovės bajorų kostiumai iš "Barry Lyndono" bei "Švytėjime" matomų siaubo dvynukių bei mažamečio berniuko originalios aprangos. Čia žiūrovus prikaustė ir nemažai šiuolaikinėse technologijose naudojamų prietaisų ir pats legendinis kalbantis kompiuteris iš "2001-ųjų kosminės odisėjos". Parodoje netrūko erdvių, kur buvo rodomi įsimintiniausi fragmentai iš labiausiai žiūrovų pamėgtų S.Kubricko filmų.

Pasibaigus S.Kubricko parodai, bene didžiausio lankytojų dėmesio ir telefonų blyksčių sulaukė koridoriuje stovėjęs išskirtinio dizaino oranžinis automobilis "Probe 16" (filme perdarytas į "Durango 95"). Būtent "Prisukame apelsine" šia mašina važinėjo paklaikusiais žvilgsniais vaizduojami jaunuolių gaujos nariai. Paliekant muziejaus erdvę, galima buvo užsukti ir į S.Kubricko filmų aksesuarų parduotuvėlę.

Čia firminiai plakatai, puodeliai, rašikliai ir užrašinės kainavo 20–30 svarų. O storiausios knygos su unikaliais S.Kubricko archyvais ir garsiausių penkių filmų DVD kolekcija tesiekė vos 15 svarų. Kas įdomiausia, tarp perkančiųjų sukinėjosi 25–30 metų lankytojai, kurie dažniausiai pirko DVD ir knygas, pasakojančias apie išskirtinio kino režisieriaus gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių