Režisierė I. Kurklietytė: žmogus yra paslapčių skrynia

Pirmąkart šiame festivalyje buvo surengtos kelios lietuviškų filmų premjeros, tarp jų – ir šio I. Kurklietytės trumpametražio filmo. Paprašėme papasakoti režisierės filmo atsiradimo istoriją.

– Inesa, nuo ko priklauso filmų temų pasirinkimas? Kaip įvardintumėte vyraujančius jūsų kūrybos motyvus?

– Temos atsiranda savaime. Suprantama, kalbu apie tai, kas suvirpina širdį, kas yra arti, o kitiems galbūt nematoma. Tokiu būdu mano kūryboje nemažai filmų apie moteris, įvairaus amžiaus, skirtingų siekių, tačiau visada tai yra filmai apie asmenybes. Man labai įdomu kurti filmus apie stiprias asmenybes. Ar tai būtų vaikai su savo jautriu pasauliu („Varnų ežeras“, “Gegučių vaikai”), ar gyvybės paslapčiai pasišventusi  pribuvėja („Lengvas raganavimas“), ar ordinuota, tačiau Lietuvoje nepripažinta liuteronų pastorė („Kristina Kristuje“). 

– Papasakokite, kaip ir kur buvo šio filmo pradžia? Kaip radote filmo herojes? Kodėl ėmėtės būtent šio projekto?

– „Piplyčių gražuolių“ pradžia buvo etno kino ekspedicijų projektas, kurio metu meno vadybininkė Ana Ablamonova subūrė kino menininkus ir etnomuzikologus ilgoms kelionėms po Lietuvą, ieškant tikrojo, autentiško folkloro. Taip Garliavoje sutikome nuostabias seseris Piplytes, kurios patraukė savo žaisminga saviironija, humoro jausmu ir stipriomis, įtaigiomis dainoms. Seserys Piplytės turi tiek „garo“, kad ir ilgam filmui užtektų.

– Kaip vyko pats filmo kūrimo procesas? Kas buvo didžiausi iššūkiai?

– Seserų Piplyčių gyvenimo istorijos yra labai nelengvos. Jauniausiai sesutei nepavyko pabėgti su kitomis sesėmis nuo tremties. Jai teko sunkiausia išbandymų dalia. Todėl ir filmo dėmesio centre yra jos, Genės istorija, kurios gylį tarsi aisbergą galime tik nujausti. Viso to, Sibiro tremtyje patirto, siaubo ir širdgėlos nepapasakosi. Seserys labai oriai ir linksmai dainomis, ne žodžiais, pasakoja apie savo praeitį ir dabartį, apie mažus džiaugsmus ir jaunystės ilgesį. 

– Filmo aprašyme lyg ir liūdnai sakoma, kad seserims „liko dar nesudainuotos dainos ir našlių dalia“. Galite tai pakomentuoti?

– Na, seserys Piplytės linksmos ir stiprios moterys, todėl nuodėmė būtų apie jas pasakoti tik liūdnai. Norėjau atskleisti kaip dainos joms padeda kovoti su senatvės nostalgija. Pasitelkiau visas nuotaikingiausias jų gyvenimo nuotraukas, kurias filme 3D technologijos būdu pateikė filmo montažo režisierius Ričardas Matačius. Nuotraukos ir dainos padėjo atskleisti jų gyvenimo pilnatvę, neužsisklęsti ties tuo liūdesiu, kuris lydi brandų žmogaus amžių. Juk žmogus yra ne tik tai, ką jame regime, su kuo susiduriame šiandien. Tai – didelė paslapčių skrynia, sukaupusi jaunystės džiaugsmą, jaunatvės linksmumą ir senatvės išmintį. 

– Kas Jus asmeniškai patraukė šiose moteryse? Ar tai siejasi ir su Jūsų išgyvenimais?

– Piplytės augo aštuonių seserų šeimoje. Sunkumus per gyvenimą joms padėjo įveikti dainos. Seserys dainuodavo taip, kad anapus Nemuno „bernai išgirstų“.  Ir dabar susiėjusios po vienu stogu našlės dainuoja. Vyriausioji Aldona sako, kad kavinėje sėdėti joms ne balius: „Tai kur tada dėtis su savo dainom?". Šios seserys man priminė mano mamos ir keturių jos seserų artumą, dainavimą drauge. Deja, mamos visų seserų jau nebespėjau nufilmuoti.

– Ar tai filmas, kviečiantis diskusijai? O gal priešingai – poetinis pasakojimas, raginantis apmąstymams?

– Seserys Piplytės mane įkvepia kitaip pažvelgti į brandaus amžiaus, kuris visų mūsų laukia, išbandymus. Jų gyvenimas, kaip gražus saulėlydis, turi tiek spalvų! Žmonės mėgsta filmuoti ir fotografuoti saulėlydžius. Tik retai tą grožį įžvelgiame žmonių gyvenimuose. Verta tai nufilmuoti ir įsiklausyti.

– Kokie Jūsų tolimesni planai? 

– Kuriu scenarijų kino filmui vaikams. Labai noriu grįžti prie kūrybos jauniausiems.