Paskutinis M. K. Čiurlionio ciklo „Jūros sonata“ (Finale) paveikslas iki burbuliuko pažįstamas iš vaikystėje turėto atvirukų rinkinio. Prieš dešimtis metų galėjau medituoti žiūrėdama į "Andante" su pasakišku (kaip man anuomet atrodė, nuskendusiu) burlaiviu, tačiau banga, pabyranti purslais (tokiais panašiais į XIX a. Hokusai Katsushikos legendinį paveikslą!), atidengianti didingas raides MKČ, pasivijo mane dovanos pavidalu. Didingas MKČ materializavosi į tapybos pagal skaičius rinkinį. Tarsi prievolė vykdyti pažadą liautis sukusis kasdienių darbų rate ir bandyti netradiciniu būdu prisiliesti prie dailininko, kuris Lietuvai galėjo būti tuo, kuo Austrijai tapo W. A. Mozartas ar karaliai britų valstybei: lengvai atpažįstamu kultūros simboliu, istorijos dalimi ir, nepabijokime būti materialistai, prekės ženklu.
Ar tikrai tapydamas pagal skaičius gali labiau pažinti M. K. Čiurlionį?
Ar apskritai įmanoma mechaniškai pildant spalvomis meno kūrinio karkasą padaryti ką nors daugiau nei papildyti pasaulį dar vienu kičo objektu?
Žalsvos spalvos šilti gintariniai, oranžiniai, rusvi atspalviai – mažyčiai indeliai su patogiojo akrilo dažais pajėgūs sukurti tik čiurlioniškos pastelės iliuziją. Kaip ir pats tapymo pagal skaičius procesas: ir jis tėra kūrybos iliuzija. Tampi MKČ bendraautoriumi, nors judu skiria šimtmetis. Viskas, ko reikia iš tavęs – kruopštumas ir laikas: didžiulis deficitas XXI a. – multitaskinimo, skrolinimo, blaškymosi tarp galimybių amžiuje.
„Finale“ tenka konkuruoti su naujamečiais pažadais daugiau judėti, skaityti eilinę savišvietai skirtą knygą, imituoti kalbų mokymąsi su „duolingo“. Prieš akis – drobė su, atrodo, chaotišku tinklo nėriniu, po daugybe prie jo praleistų valandų virsiančiu didinga banga.
Tapyba griežtai paisant instrukcijų – visiška kūrybinės laisvės priešingybė. Tačiau būtent ji yra tapusi savotiška tylia revoliucija ir netgi pateko į meno istoriją.
Rinkodaros projektas
Viskas prasidėjo pokario Amerikoje, kai Detroito kompanijos „Palmer Paint“ darbuotojas Danas Robbinsas sugalvojo būdą, kaip padidinti dažų pardavimus. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Leonardo da Vinci. „Išgirdau, kad da Vinci naudojo diagramas ir jas numeruodavo mokydamas savo studentus tapyti, ir mano galvoje užsižiebė lemputė“, – 1999 m. „Chicago Tribune“ pasakojo D. Robbinsas.
Jis pasiūlė parduoti spalvinimo drobę su iš anksto nupieštu trafaretu, piešinį suskirstyti į smulkius segmentus, kiekvieną sunumeruoti pagal spalvas, kad spalvindamas mažučius lopinėlius net visiškai nepatyręs pirkėjas nutapytų originalui prilygstantį paveikslą.
Pirmasis D. Robbinso bandymas – kubistinis abstraktus natiurmortas, Pablo Picasso, George'o Braque ir paties D. Robbinso kūrybiškumo vaisius – kompanijos savininkui Maxui Kleinui nepatiko. Tačiau pati idėja pasirodė verta dėmesio, todėl jis paprašė D. Robbinsą sukurti labiau įkandamus siužetus.
Pradžia buvo sudėtinga. D. Robbinsas su žmona patys gamino pirmuosius rinkinius: sėdėdami priešais televizorių užpildydavo želatinos kapsules dažais. D. Robbinsas, o vėliau ir kiti jo samdyti menininkai, sukūrė peizažus ir jūros vaizdus, gėles ir įžymybių portretus. Itin didelio populiarumo sulaukė arkliai, kačiukai su siūlų kamuoliais ir klounai, tačiau populiariausia tapo Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ reprodukcija, kurią sukūrė Holokausto išgyvenęs menininkas Adamas Grantas.
Po to, kai tapymas pagal skaičius buvo pristatytas 1951 m. Niujorko žaislų parodoje, įvyko proveržis. Už maždaug 2,50 dolerių rinkinį kiekvienas žmogus, kaip skelbė šūkis, galėjo tapti Rembrandtu.
Menas į kiekvieną užkampį
Tapybos pagal skaičius fenomenas atspindėjo giluminius pokario Amerikos visuomenės pokyčius. Kaip rašo kultūros kritikas Russell Lynes žurnale „Life“, tradiciniai klasių požymiai – išsilavinimas, turtas ir kilmė – nebebuvo tokie reikšmingi. Vienintelis dalykas, kuris tapo svarbus – laisvas laikas. Pokario Amerikoje visuomenės sluoksnis tapo apibrėžiamas pagal tai, kaip žmonės leido savo laisvalaikį.
Pardavėjai greitai pastebėjo, kad tapyba pagal skaičius įkvepia: apie 10 proc. šio užsiėmimo entuziastų vėliau pirkdavo tradicines tapybos priemones ir imdavo rimčiau mokytis meno.
Kritikai šį reiškinį sutiko atvirai priešiškai. „Nežinau, kas darosi su Amerika, – rašė vienas meno kritikas žurnale „American Artist“, – kai tūkstančiai žmonių, daugelis jų suaugę, yra pasiruošę tepti dažus ant dėlionės gabalėlių pagal nurodymus ir viską daryti mechaniškai.“
Pats D. Robbins niekada nepretendavo į tikrąjį meną. „Niekada netvirtinau, kad tapyba pagal skaičius yra menas, – rašė jis savo knygoje „Whatever Happened to Paint-By-Numbers?“, – tačiau tai yra meno patirtis, ir ji suteikia šią patirtį žmogui, kuris paprastai nepaimtų teptuko į rankas.“
2001 m. Smithsonian Instituto Amerikos istorijos nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Paint by Number: Accounting for Taste in the 1950s“ atskleidė šio reiškinio reikšmę pokario Amerikos kultūrai.
„Tapyba pagal skaičius buvo kompromisas tarp meno ir kasdienių rūpesčių – stogo virš galvos išlaikymo, pragyvenimo užsidirbimo, vaikų išmokslinimo“, – žiniasklaida citavo parodos kuratorių Williamą Lawrence'ą Birdą.
Mažuose miesteliuose, kur nebuvo muziejų, namuose, kur nebuvo pinigų didesnėms pramogoms, ir gyvenimuose, kuriuose trūko kitų malonumų, tapyba pagal skaičius dažnai buvo vienintelis prisilietimas prie meno. Šis užsiėmimas tapo tiltu tarp kasdienės buities ir meno pasaulio, tarp masinės kultūros ir individualios kūrybos.
JAV tyrinėtojai tapybos pagal skaičius reiškinį vadina svarbiu, norint suprasti pokario Amerikos kultūrą, jis atspindi ne tik estetinį skonį, bet ir socialinius pokyčius, technologinę pažangą, laisvalaikio sampratą.
Pagal skonį ir pasaulėžiūrą
Reiškinys greitai išplito už JAV ribų: pagal skaičiukus tapė Kanada, Anglija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Norvegija. Kiekvienai rinkai buvo pritaikomi specifiniai motyvai. Anglijoje buvo siūlomi rinkiniai su Williamo Shakespeare'o gimtinės ir Ann Hathaway namelio vaizdais. Kai vieni rinkosi Paryžiaus sceną su Dievo Motinos katedra, religingi tapytojai pagal skaičius galėjo rinktis iš Jėzaus, Mergelės Marijos ir biblinių scenų atvaizdų.
Įdomu tai, kad skirtingose šalyse tapyba pagal skaičius buvo priimama skirtingai. Vokietijoje, Prancūzijoje buvo ypač svarbu pabrėžti edukacinę produkto vertę. JAV labiau pabrėžtas pramoginis aspektas ir galimybė tapti „Rembrantu“.
Tapyba pagal skaičius pasiekė net aukščiausius valdžios koridorius. Federalinio Tyrimų Biuro direktorius Johnas Edgaras Hooveris tapė Šveicarijos kaimelį, o prezidento Dwighto D. Eisenhowerio sekretorius Thomas Edwinas Stephensas Baltuosiuose rūmuose įrengė galeriją su darbuotojų ir lankytojų darbais.
Toledo miesto rėmintojas stebėjosi, kiek daug „stambių verslininkų“ atneša įrėminti savo tapybos pagal skaičius darbus: „Jie jaučiasi tarsi būtų Rembrantas, renkasi ir lygina rėmus. Galbūt jau įrėminome šešis tokius pačius paveikslus, bet kiekvienam tai yra jo originalus šedevras, vertas geriausių rėmų.“
Šis užsiėmimas tapo tiltu tarp kasdienės buities ir meno pasaulio, tarp masinės kultūros ir individualios kūrybos.
1993 m. menininkai Vitaly Komaras ir Alexas Melamidas pabandė išsiaiškinti amerikiečių skonį ir pagal telefoninių apklausų duomenis sukūrė du paveikslus: Amerikos labiausiai mėgiamą ir Amerikos labiausiai nepageidaujamą. Amerikiečiai pirmenybę teikė realistiniam menui: peizažams su ežerais, istorinių asmenybių portretams, laukiniams gyvūnams, vaikams ir mėlynai spalvai. Įdomu tai, kad šie elementai beveik idealiai sutapo su populiariausiais tapybos pagal skaičius motyvais, kuriuos D. Robbinsas ir kitos kompanijos siūlė dar 1950 m., – masinis skonis pasirodė esąs gana stabilus ir nuspėjamas. Nepopuliariausiu paveikslu tapo nedidelė geometrinė abstrakcija.
Reabilitavo A. Warholas
Į amerikiečių namus atėjus televizijai, tapyba pagal skaičius susidūrė su rimta konkurente. Tačiau dar anksčiau teko atlaikyti meno kritikų žodines atakas.
Kultūros žinovai toliau vos tramdė panieką tapybos pagal skaičius rinkiniams ir žmonėms, kurie mėgavosi, jų žodžiais, šiuo primityviu užsiėmimu, kultūros komercializacijos ir technizacijos metafora. Terminas „tapyba pagal skaičius“ tapo konformizmo ar originalumo stokos sinonimu.
Tačiau masiškumas ir standartizacija sudomino poparto atstovus. Andy Warholas 1962 m. sukūrė seriją „Do It Yourself“ (ang. „Pasidaryk pats“), tuo, kaip vėliau rašė meno kritikai, transformuodamas tapybą pagal skaičius į komentarą apie abstraktųjį ekspresionizmą, masių kultūrą ir kvestionavęs originalumo sampratą mene aplamai.
1967 m. Richardas Hessas šiuo stiliumi sukūrė prezidento Lyndono Johnsono portretą, kuris turėjo būti publikuojamas žurnalo „Esquire“ birželio mėnesio viršelyje. Nors paskutinę minutę redakcija nuomonę pakeitė, maketas vėliau pelnė daugybę grafikos apdovanojimų, buvo eksponuojamas Luvre.
1987 m. menininkas Paulas Bridgewateris dar toliau pastūmėjo šią idėją, sukurdamas penkis abstrakčius tapybos pagal skaičius rinkinius, kuriuose dažai buvo maišomi teptukais, pagamintais iš jo paties plaukų. Ši idėja gimė jam lankantis Los Andželo apskrities meno muziejuje, kurio gidė nuvertino muziejaus šiuolaikinio meno kolekciją kaip pernelyg supaprastintą. P. Bridgewateris nusprendė sukurti „didį meno kūrinį, kurį galėtų nutapyti net septynmetis.“
1992 m. Niujorke surengta paroda „1952–1992, 40 Years of Paint-by-Number Painting“ ženklino naują etapą – tapyba pagal skaičius tapo kolekcionavimo objektu. Scenarijų autoriaus Michaelo O'Donoghue kolekcija padėjo reabilituoti šį reiškinį meno pasaulyje. Ypač vertinami nebaigti darbai, kuriuose matyti originalūs skaičiai ir neužpildytos zonos – jie tampa savotišku metatekstu apie meno kūrimo procesą ir jo mechanizaciją.
Meno demokratizacijos paradoksai
Šiandien kyla tų pačių klausimų apie meno demokratizaciją ir prieinamumą. Viena vertus, siekiame demokratizuoti meną, padaryti jį prieinamą visiems. Kita vertus, šis prieinamumas dažnai reiškia supaprastinimą, mechanizaciją, originalumo praradimą.
Tad ar mechaninis spalvų užpildymas gali padėti suprasti menininko kūrybą?
Anot W. L. Birdo, tapyba pagal skaičius „nėra menas, bet užsiimdamas šiuo užsiėmimu gali išmokti, kas yra menas.“ Galbūt būtent taip reikėtų žiūrėti į M. K. Čiurlionio kūrybos interpretacijas tapyboje pagal skaičius – ne kaip į bandymą atkurti genialaus menininko darbus, bet kaip į galimybę geriau suprasti tapybos procesą ir menininko darbą? Mes kankinamės narpliodami dažų paletės ir sunumeruotų plotelių rebusą – lygiai kaip didysis MKČ kankinosi savo vizijas versdamas vaizdu?
Tapyba pagal skaičius tampa heterotopija – tarpine erdve, kurioje galioja kitokios taisyklės nei įprastoje erdvėje, kur socialinės normos, pareigos ir kryptingas tobulėjimas nebeturi reikšmės.
Galbūt tokia laisva nuo ambicijų erdvė ir yra reikalinga, norint iš tikrųjų priartėti prie meno supratimo?
Ypač vertinami nebaigti darbai, kuriuose matyti originalūs skaičiai ir neužpildytos zonos – jie tampa savotišku metatekstu apie meno kūrimo procesą ir jo mechanizaciją.
Verta prisiminti patį D. Robbinsą, kuris niekada nepretendavo į „tikrojo meno“ statusą. Jo kuklus tikslas buvo suteikti meno patirtį tiems, kurie kitaip niekada nepaimtų teptuko į rankas. Šia prasme tapyba pagal skaičius, net ir M. K. Čiurlionio darbų atveju, gali būti vertinga ne kaip meno kūrinys, bet kaip kelias į gilesnį meno supratimą. Kaip sakė vienas tapybos pagal skaičius entuziastas: medis anksčiau jam buvęs tiesiog medis – dabar jis regįs viename medyje dešimtis skirtingų spalvų.
Mano „Jūra“ verta ne daugiau kaip atvirukas su MKČ banga ar drobinis maišelis. Tačiau man jis reiškia ne tik entuziazmo, nusivylimo, noro viską mesti, savęs įkalbinėjimo valandas – šioje bangoje visada regėsiu dešimtis čiurlioniškos jūros atspalvių.
Naujausi komentarai