Rekomenduojamuose spektakliuose – pandemijos, sovietmečio atgarsiai

„Alkis“

Įprasto gyvenimo ritmą dvejus metus stingdęs virusas traukiasi, daugelio gyvenimai grįžta į įprastas vėžes. Nors pandemija tęsiasi, jos beveik nepastebime. Rankų higiena, kosėjimo ir čiaudėjimo protokolai tapo rutininiai net vaikams, o izoliacija, bent jau šioje pasaulio pusėje, liko tolimas, nemalonus prisiminimas. Apsilankius pandemijos įkarščiu gimusiame šokio teatro „Airos“ spektaklyje „Alkis“, tolimi prisiminimai trumpam sugrįžta, kai žiūrovai palydimi į jiems skirtus penkiolika stiklo cilindrų (scenografas Arūnas Adomaitis), kuriuose galima būti tik po vieną ar po du. Tai sugrąžina prisiminimus apie socialinę distanciją, šeimų ūkių burbulus ir kitas dar neseniai nuolat skambėjusias nejaukias sąvokas.

Tačiau čia pandemijos kontekstas ima nykti kartu su pirmaisiais naujausio choreografės Airos Naginavičiūtės spektaklio garsinio fono garsais. Taip, „Alkį“ akompanuoja ne muzika (bent jau ne ta, mums įprasta prasme), o iš įvairaus triukšmo Dariaus Čiutos sukurtas garso takelis: jame girdėti įvairių bildesių, industrinių garsų, šnabždesių, juoko, aplodismentų, atodūsių ir kitų žmonių ir aplinkos skleidžiamų garsų.

Na, o pagrindinis klausimas, atsidūrus stiklo cilindre – kas ką stebi? Kas yra šio spektaklio atlikėjai, o kas stebėtojai? Tai vienas iš retų scenos kūrinių, kai atlikėjai ne tik neignoruoja publikos, bet ir ją stebi. „Alkyje“ sunku pasakyti, kas yra tikrieji stebėtojai: uždaryti cilindruose ar aplink juos veikiančios, šokėjų ir aktorių įkūnijamos būtybės.

D. Ališausko nuotr.

Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Ugnė Kavaliauskaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Paulius Prievelis, Gediminas Rimeika „Alkyje“ veikia ir kaip individai, ir kaip, kiek keista, bet bendrus ritualus atliekanti, kartu judanti bendruomenė. Juos vienija ir Lauros Darbutaitės kurti kostiumai – savotiškos, melsvos uniformos ir juodi platforminiai batai, primenantys antikinio teatro apavą. Jie veikia visoje erdvėje: ir priešais, ir aplink cilindruose laiką leidžiančią (kas stovi, kas sėdi, o kam norisi – prigula) publiką. Nuo bendros scenos subyra į vienu metu atliekamus trumpučius ar užsitęsiančius solo ir duetus, ir vėl jungiasi į suvienodintų judesių scenas. Be to, šokėjai, priartėdami prie vieno ar kito cilindro stiklo, ieško kontakto su ten atsidūrusiais stebėtojais (stebimaisiais), o kontaktas, būdingas žmonių pasauliui, turi galimybę pakeisti (net jei ir nestipriai) įvykių eigą.

Nors A. Naginavičiūtei būdinga abstrakti choreografija, niūrūs įvaizdžiai, nuorodų pripildytas (tiesa, ilgainiui, besikartojant, imantis gana stipriai varginti) garsinis fonas kuria gana platų asociacijų lauką, „Alkyje“ bene svarbiausias tampa abi puses įtraukiantis stebėjimo veiksmas. Jį galime sieti ne tik su mus supančiomis stebėjimo kameromis, socialiniais tinklais (juose juk ne tik rodomės patys, bet ir akylai stebime kitus), bet ir su kūrybos procesu. Čia galima susidurti ne tik su kito žmogaus akimis ir žvilgsniu, bet net ir patirti jausmą, kai ilgai stebėta bedugnė pažvelgia atgal.

Rekomenduojama linkusiems stebėti(s).

Nerekomenduojama, jei nenorite būti stebimi.

„Gyvulių ūkis“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiandienėje socio- / geopolitinėje situacijoje George'o Orwello politinė satyra „Gyvulių ūkis“, pirmą kartą išspausdinta dar 1945 m. ir iki šiol tituluojama viena reikšmingiausių XX a. knygų – vienas aktualiausių kūrinių. Donaldui Trumpui laimėjus prezidento rinkimus JAV, buvo smarkiai išaugę kitos G. Orwello satyros „1984“ pardavimai, o Lietuvoje apie papildomą „Gyvulių ūkio“ tiražą prabilta beveik prieš penkerius metus po tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ne(pa)vykusio pasisakymo radijo eteryje. Tuomet tai labiau priminė pokštą, bet 2022 metais G. Orwello kūryba ir vėl gąsdinančiai priartėjo prie realybės (arba atvirkščiai). Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro sprendimas imtis šio kūrinio inscenizacijos – itin laiku.

Su kuo jums šiandien asocijuojasi G. Orwellas ir „Gyvulių ūkis“? Spektaklio režisieriui Pauliui Tamolei ir dramaturgui Rimantui Kmitai – su teatru. Šis atsakymas pribloškia savo hermetiškumu šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu ir kartu yra gana simptomiškas mūsų dramos teatro santykiui su realybe. Mat su socializmo ir komunizmo kritika susijusios G. Orwello kūrinio gijos, kurias ne taip seniai uždraudė Kinijos cenzūra, spektaklyje siejamos su režisūrinio ir kolektyvinio kūrybos teatro prieštaromis ir peripetijomis, o „Gyvulių ūkio“ gyventojų negebėjimas verstis be šeimininko / diktatoriaus – su, anot kūrėjų, neišvengiamu poreikiu režisieriui dramos teatre. Taip, čia galima įžvelgti mėginimą dekonstruoti galios veikimo mechanizmą, pateikiant G. Orwello pasakojimo ir santykių bet kurioje uždaroje bendruomenėje (šiuo atveju – teatro trupėje), paralelių. Tačiau, spektaklyje dėliojant akcentus, vidinio teatro gyvenimo problematika laimi prieš galimas bendresnes įžvalgas.

D. Matvejevo nuotr.

Konstruodamas dvilypį „Gyvulių ūkio“ pasakojimą P. Tamolė pasinaudoja beveik prieš dešimtmetį kartu su kolegomis Agne Ramanauskaite ir Mantu Stabačinsku Menų spaustuvėje sukurtame šokio spektaklyje „Contemporary?“ atliktu triuku, kai prasidėjęs be galo nuobodus spektaklis nutraukiamas ir paaiškėja, kad toliau kūrinys bus visai kitoks ir kalbės visų pirma apie kūrybos procesą. Apgaulė puikiai suveikia ir šįkart, ties pirmąja stotele sukeldama nuostabą ir stiprų palengvėjimą tikintis, kad kaukėtoji „Gyvulių ūkio“ inscenizacija čia ir sustos. Tačiau „Gyvulių ūkis“ vis grįžta prie pirminės pasakojimo formos. Nors ši spektaklio linija lyg ir įkūnija kūrybinių paieškų procesą, pateikia galimų variantų, tačiau blogas teatras, deja, visada lieka blogas teatras, net ir tada, kai yra tik imituojamas (o imituojama nemažai). Tai kompensuoja aktorių talentas, sužibantis ir po guminėmis, ir po socialinėmis kaukėmis. Ypač išsiskiria puikusis lygesnius už lygius paršus įkūnijantis Vytauto Anužio, Ryčio Saladžiaus ir Vainiaus Sodeikos trio, ryžtingąją kumelę Molę kurianti Augustė Pociūtė.

Scenoje paraleliai pateikiami du pasakojimai – gyvulių ūkyje ir aktorių trupėje – ne papildo, o dubliuoja vienas kitą, taip nė viena tema neišplėtojama iki galo. G. Orwellas interpretuojamas ganėtinai paviršutiniškai, o ir teatro temoje skaudūs ar itin problemiški klausimai nekeliami, teatru čia žaidžiama, saugiai praveriant užkulisių duris.

Rekomenduojama teatrinių savirefleksijų mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiems (socio- / geopolitiškai aktualios interpretacijos.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“

Mūsų repertuaras vis dar stebėtinai rusiškas. Taip, tai lemia mūsų teatro istorija, ir taip, visi šiais metais rodomi spektakliai pagal rusų ar rusų kilmės dramaturgų pjeses turi tvirtus paaiškinimus, kodėl šie autoriai geri, teisingi ir nusiteikę prieš savo tėvynės vykdomus karo veiksmus Ukrainoje. Vis dėlto, ar tikrai negalime apsieiti be jų? Na, bent jau karo metu. Negalime?

Berlynas–Niujorkas–Berlynas–mirtis. Maždaug toks jaunos režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio pagal šiuo metu Lenkijoje gyvenančio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ veikėjų kelionės maršrutas. Iš vakarietiškų didmiesčių per savotišką nušvitimą į mirtį juos veda gyvenimo prasmės ir tikrovės pajautimo stoka. Mariaus Čižausko, Adelės Šuminskaitės, Šarūno Zenkevičiaus ir Vaidilės Juozaitytės įkūnijami Čarlis, Monika, Krištofas ir Emė nejaučia (ar jaučia nepakankamai) ir dėl to kenčia, o kai pagaliau pajunta (netektį, klinikinę mirtį), sunkiai tuos jausmus suvokia.

Daliai publikos, dramaturgo padiktuotas ir režisierės įgyvendintas sceninio veiksmo konstravimo būdas, kai veikėjai nupasakoja savo veiksmus trečiuoju asmeniu esamuoju laiku, gali pasirodyti netikėtas ar priminti pjesės skaitymą. Kitai daliai – priminti XXI a. pirmąjį dešimtmetį, kai toks kalbėjimas buvo gana populiarus. Toks nuasmenintas, kontakto su kitais vengiantis sceninis kalbėjimas žymi ryšio su savimi ir aplinkiniais trūkumą, gana tiesiogiai atskleidžia susvetimėjimo ir atsietumo problemas. Tačiau šį kartą tai tampa iššūkiu ne tik sunkiau emociškai įsitraukiantiems žiūrovams, bet ir aktoriams, mėginantiems vystyti kuriamų personažų ir jų santykių linijas.

V. Sodeikos nuotr.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ išsiskiria vizualine precizika, švara ir priemonių taupumu. Minimalistinės Mariaus Nekrošiaus scenografijos ir Miko Žukausko vaizdo projekcijų duetas kuria kinematografišką buitiškos realybės ir transcendencijos ryšį. Jį kur kas sunkiau sekasi sukurti ir išlaikyti aktoriams, ypač A. Šuminskaitei. Kol kas jos kuriamoje Monikoje po aborto prabundantis visatos balsas neturi savo skambesio, tad personažo vystymasis klimpsta tekste ir tampa sunku suprasti jos (at)pasakojimą, o juo labiau ryšio su M. Čižausko Čarliu kismą. Personažų ir jų santykių sceninės evoliucijos stoka kuria monotoniško pjesės skaitymo įspūdį ir skatina kalbėti apie paviršutines jų, o ir visos pjesės interpretacijas.

Pjesėje vaizduojamas nepriteklių kadaise patyrusių, dabar visko pertekusių, bet laimės nepatiriančių, iš Rytų Europos gyventojų vakariečiais tapusių jaunuolių pasaulis, stokojantis dvasingumo, kurį kaip išsigelbėjimą gali suteikti tik užmarštis, šiuo atveju – narkotikai ir mirtis, nes akistata su realybe čia nesiūloma. Panašia kryptimi keliauja ir spektaklis, aplenkdamas kontekstines nuorodas ir estetizuodamas pasirinkimą nebūti.

Rekomenduojama pasiilgusiems sugalvotų problemų.

Nerekomenduojama ieškantiems šiuolaikinių aktualijų.

„Jauno žmogaus memuarai“

Pastaruosius (bent) du dešimtmečius sovietmetis ir jo kūriniai mūsų teatrų scenose buvo pristatomi arba per traumines patirtis, arba ignoruojant laikmetį, t. y. jį cituojant, rodant, bet nereflektuojant. Kitaip tariant, sovietmetis mūsų scenose buvo daugiausia atspindimas per režimo represijas ir jų padarinius arba sovietinės pjesės (ir literatūra) scenoje interpretuojamos tarsi atsietai nuo istorinio konteksto. Tad jaunosios kartos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio romaną bene pirmasis į sovietmetį žvelgia tiriamuoju žvilgsniu.

Sovietmetis čia ženkliškas, estetizuotas, niūrus, bet elegantiškas, stiliovas (scenografai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė, kostiumų dailininkė Karolina Janulevičiūtė), saugus, todėl net kiek juokingas. Čia vaizduojamas vadinamasis brandusis socializmas (praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiai). Jis ne tiek pavojingas fiziškai. Jo pavojai jau visai kiti. Jie jau kėsinasi į sielą, į mąstymą, kurį pakeisti, kaip dabar gerai žinome, užtrunka dešimtmečius. Būtent toks nuskausmintas sovietmetis pasiduoda analizei, leidžia apžiūrėti individualios sąmonės eižėjimo procesus, leidžia pamėginti suprasti „kaip jie tada gyveno?“ ir „kaip jie taip galėjo?“. Savo inscenizacija E. Švedkauskaitė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi scenoje išryškina sovietmečio tyrimuose prieštaringai vertinamą, o scenoje taip natūraliai skambančią prisitaikymo temą.

Pagrindinis tiriamasis – R. Gavelio keturiolikos laiškų romano herojus, fizikas Leonas Ciparis. Scenoje jį kuria ir prasisiekusio sovietinio žmogelio pilkumą neįtikimai tiksliai įkūnija Vainius Sodeika. Jis nėra nei intriguojantis, nei patrauklus, nei charizmatiškas, nei erzinantis, nei skatinantis atjautą, – jis tiesiog joks, toks beveik nepastebimas, bet visada esantis. Toks pilkas sovietinis pilietis-biurokratas su šiokiomis tokiomis partinėmis ambicijomis, vidutiniais gyvenimo pasiekimais ir svajomis apie priklausymą bendruomenei. Toks, kokius ir kūrė anas laikas ir jo ideologijos mašina.

D. Matvejevo nuotr.

„Jauno žmogaus memuarai“ – bene pirmas kritiškas jaunosios, nepriklausomos kartos žvilgsnis į sovietinį laiką ir jo žmones, neapsimetant, kad tokia realybė įmanoma ir šiandien, ne atsietai interpretuojant to laiko tekstus, o tiriant to laiko žmones, jų santykius, būsenas ir pasirinkimus. Spektaklis leidžia atsekti mūsų visuomenės įtrūkimus, atpažinti santvarkas peržengusių politikų retoriką, jau pasitraukusius kai kurių partijų lyderius ir likusius jų patikėtinius, kai kurias mūsų politikos tradicijas. „Jauno žmogaus memuarai“ leidžia apčiuopti tai, ko dar neatsikratėme. Tik tai daro švelniai, neprimestinai, muzikaliai.

Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika šiame spektaklyje – viena iš veikėjų. Ji spektaklio scenoje veikiančius personažus jungia į (tariamą) bendruomenę, sustabdo, pratęsia ar pagreitina laiką, kuria ne foną, o atmosferą (kaip ir virš sceninio veiksmo grėsmingai pakibusi Sporto rūmų fasado citata). Tiesa, spektakliui artėjant finalo link, jo atmosferą ir harmoniją suardo Alekso Kazanavičiaus kuriamam Li Čin Chajui, savotiškai Anatolijaus Kašpirovskio reinkarnacijai, skirtas epizodas, kuris, deja, naujos kokybės nesukuria, tačiau suardo spektaklio tvarką.

„Jauno žmogaus memuarai“ – vienas iš tų retų spektaklių, kuriame aktorių kuriami vaidmenys sudaro visumą, nepaisant to, kad scenoje konstruojamas reflektyvus pasakojimas. Nuolatinis prasmingas veiksmas antrame plane, skirtingų sceninių ir prasminių planų derinimas, taiklūs muzikiniai intarpai, jų dinamika ir dramaturgija leidžia kalbėti apie tam tikrą režisūrinę E. Švedkauskaitės brandą.

Rekomenduojama ieškantiems gero dramos teatro.

Nerekomenduojama jaučiantiems stiprią alergiją sovietinei praeičiai.