Rekomenduojamose knygose – nuo magijos, robotų iki senovės graikų pykčio sampratos

Susanna Clarke

PIRANEZIS

Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Alma littera, 2022

Kokia yra proto ir magijos prigimtis, ar vienas būtinai turi paneigti kitą? Galbūt svarbesnis klausimas: kuris iš jų pridengtas didesne iliuzija? 2020-aisiais, praėjus šešiolikai tylos metų po debiutinio fantastinio bestselerio „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“, britų rašytoja Susanna Clarke išleido „Piranezį“ – knygą, kuri ne tik suintrigavo autorės gerbėjus, bet ir buvo nominuota premijai „World Fantasy Awards“  ir įvertinta garbingu apdovanojimu „Women’s Prize for Fiction“ . Šiame romane S. Clarke, kurios kūryboje kai kurie kritikai įžvelgia žymios JAV fantastės Ursulos Le Guin vaizduotės radikalizmo apraiškų, ryžtasi išausti dar savitesnę ir spalvingesnę magijos drobę. Ja išklojami įmantrūs „Piranezio“ Pasaulio labirintai.

Neatsitiktinai knygos pavadinime figūruoja istorinės asmenybės, XVIII a. italų architekto, grafiko Giovanni Batisttos Piranesi vardas. Šis kūrėjas garsėjo mistiniais kalėjimų ir Romos miesto peizažų grafikos darbais, kuriems būdingas didingumas ir dramatiškumas. Romano pasakotojas ir protagonistas, save mokslininku vadinantis Piranezis gyvena neaprėpiamą, neišvaikštomą labirintą primenančiame Name – uždarame, privačiame pasaulyje, kuriame – gausybė simbolių. Kai kurios užuominos apie Namo prigimtį leidžia manyti, kad S. Clarke atsargiai mėgina kalbėti apie pačios grožinės literatūros genezę. Galime prisiminti garsųjį argentiniečių rašytoją Chorchę Luisą Borchesą, kurio dažname kūrinyje galima aptikti labirintą – pasaulio, visatos, bet taip pat ir literatūros vaizdinį. Tyrinėdamas, aprašydamas keistą, alternatyvų Namo pasaulį, Piranezis yra apsisprendęs „per savo gyvenimą ištirti kaip įmanoma daugiau Pasaulio“ (p. 15). Veikėjas keliauja klaidžiais ir vis nustebinančiais Namo labirintais, pildo Katalogą, savo stebėjimus ir samprotavimus aprašo bloknotuose. Piranezis žino, kad nuo tos akimirkos, „kai atsirado Pasaulis, jame tikrai gyvavo penkiolika žmonių“ (p. 17). Vienas jų – dukart per savaitę Piranezį aplankantis paslaptingas vyras, pramintas Kitu.

Dauguma skaitytojų pripažino, kad „Piranezis“ tapo ta gelbėjančia knyga, kurią buvo itin malonu skaityti pandeminio nerimo laikotarpiu.

Isaac Asimov

AŠ, ROBOTAS

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Šiandien robotų egzistavimas yra savaime suprantamas reiškinys. Palaipsniui jie tobulėja, įgauna vis įvairesnių formų. Nors robotai pasitelkiami kaip nepamainomi žmonių pagalbininkai pramonės, technologijų ar medicinos srityse, atlieka elementarius dažnam tingiam vartotojui nebepriimtinus buities darbus, tačiau mokslas nuo pat pirmųjų robotų atsiradimo kelia gilesnių klausimų, pvz., ar jie gali turėti sąmonę, savarankiškai mąstyti. Įgyti kažko, ką galėtume pavadinti žmogiškumu. Dirbtinis intelektas (DI) išoriškai gali atrodyti tik chaotiškas laidų raizginys, tačiau jau dabar šio mechaninio, neįtikėtinais tempais besivystančio proto galimybės yra stulbinančios. Galima spėlioti, kiek laisvės ateityje mašinai suteiks žmogus.

Mokslinės fantastikos klasiko Isaaco Asimovo apsakymų knyga „Aš, robotas“ lietuviškai pirmąkart pasirodė dar 1966-aisiais. Ant šiemet pasirodžiusio leidimo nugarėlės rašoma, kad vertimas papildytas senajame leidime cenzūruotomis dalimis. Dar nesuspėjau išsiaiškinti, kokios tai dalys ir kaip cenzūruotas variantas skyrėsi nuo naujojo. Pats faktas atrodo gan intriguojantis.

„Aš, robotas“ įdomus savo struktūra. Pirmasis kūrinys pavadintas „Įžanga“, todėl tarsi tikėtumeisi, kad bus paaiškintos šios knygos atsiradimo aplinkybės, istorija, susijusi su pačiu apsakymų rinkiniu. Tačiau „Įžanga“ jau ir yra pirmasis apsakymas. Jame susipažįstame su mokslininke, „robopsichologe“ daktare Suzana Kalvin, kurią kalbina žurnalistas, rašantis „Tarpplanetinei spaudai“. Daktarės pasakojimai ima jungtis į glaudų istorijų vėrinį. Apsakymų veiksmas vyksta XXI a., todėl kartais nevalingai arba juoko dėlei lyginau kūriniuose aprašomus metus su tais, kuriuos iš tikrųjų išgyvenau ir prisimenu („Dauguma pasaulio vyriausybių nuo 2003 iki 2007 m. uždraudė naudoti robotus Žemėje bet kokiems tikslams, išskyrus mokslo tyrimus“ (p. 39). Pone Asimovai, tu tikrai stipriai nustebtum, jei žinotum, kad mūsų ateitis neturėjo stabdžių…

Daktarė Kalvin samprotauja, kad robotai – „už mus švaresnė ir geresnė rūšis“ (p. 12). „Aš, robotas“ turi švelnaus naivumo, tačiau kai kurios A. Asimovo įžvalgos apie DI tikrai provokuoja.

Tove Ditlevsen

KOPENHAGOS TRILOGIJA

Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. Tyto alba, 2022

Mergaitės negali tapti rašytojomis, sako mažajai Tovei jos tėvas, kadaise pats užgniaužęs ambiciją valdyti žodžio meną. Garsios, šiandien iš naujo atrandamos danų poetės, prozininkės Tovės Ditlevsen memuarų knyga „Kopenhagos trilogija“ yra tylios vieno žmogaus kovos istorija, įnirtingas mėginimas sukilti prieš skurdžios savimonės visuomenę ir jos primetamų absurdiškų normų mechanizmą.

„Vaikystė ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi“ (p. 32), tačiau kol ši makabriška traumų ir nevilties dėžė galutinai neužkalta – galimybių esama. Skaitydami T. Ditlevsen memuarus patiriame įelektrintą, zvimbiančią įtampą: esi kitoks, vidiniame pasaulyje tarpstantis egzempliorius, o vis tiek turi jausti gniuždančią tikrovės gravitaciją, galvoti apie normalumą ir prisitaikymą, saugesnio ir sotesnio gyvenimo perspektyvą. Tovė nori užaugti, bet žino, kad ilgėsis vaikystės. Nuo mažens ji trokšta tapti žinoma poete, tačiau baimė būti išjuoktai, gėda ir kuklumas dažnai kiša koją. Ironiška, kad įžengus į jaunystės tarpsnį netrunkama suvokti, kad ir ši yra „laikina, trapi, nepastovi“, todėl vėl privalu sutelkti visus įmanomus dvasinius resursus, nes ją „reikia tiesiog išgyventi, jokios kitos prasmės ji neturi“ (p. 202). „Žvelgiu į visus tuos nepasikeitusius dalykus ir suprantu, kad nekenčiu pokyčių. Kai viskas aplinkui keičiasi, sunku išlikti savimi“, – rašo T. Ditlevsen, kurią dar paauglystėje aplanko literatūrinis pripažinimas, bet drauge pasiveja ir buities, šeiminio gyvenimo fantomai. Žmogaus siela išvargsta, svyruojantis egzistencijos pagrindas po kojomis vis taikosi išslysti. Pasiryžusi nutraukti neplanuotą nėštumą, T. Ditlevsen visai netikėtai atveria duris į erdvę, kurioje nekenčiamų pokyčių galima išvengti. Vos kartą patirtas anestetikų sukeltas svaigulys tampa skausmingos euforijos inkaru, leidžiančiu likti prisišvartavus užmaršties, nors ir laikinos, užutėkyje.

Trys T. Ditlevsen memuarų dalys yra nuostabus neornamentuoto, šiuolaikiniais filtrais nepagražinto likimo tekstas, kuris nutrūksta ne šioje trilogijoje. Būdama 58-erių, po daugybės psichinių sukrėtimų ir ketvirtų skyrybų, rašytoja paskutinį tašką gyvenime padėjo savo noru.

Rimantas Kmita

UGNIES GIESMĖS. TŪKSTANTIS SIGITO GEDOS VEIDŲ

Tyto alba, 2022

Kaip teigia monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius Rimantas Kmita, ši knyga buvo pradėta rašyti ne nuo tuščio lapo. Anot literatūros kritiko, remtasi savąja disertacija, straipsniais „apie senovės graikų pykčio sampratą ir Gedos kūrybą, apie jo santykius su kitais rašytojais ir apie neišvengiamus bandymus prisitaikyti prie sovietinės tvarkos“ (p. 14). Galima tvirtinti, kad šioje citatoje taikliai ir glaustai nusakyti kone visi monografiją sudarantys sandai. R. Kmita, pasitelkdamas gausią archyvinę medžiagą, ne tik konstruoja pasakojimą apie kūrėjo gyventą laikotarpį ir jį supusią aplinką, bet ir koncentruoja žvilgsnį į poeto vaikystę – ypatingą laiką, kuriame, anot paties S. Gedos, ir reikėtų ieškoti „būdo pradmenų“. Įsiminė jautri, poetiška pirmojo knygos skyriaus pradžia: „Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji“ (p. 25). Manau, tai puiki ir įtraukianti įžanga į vieno reikšmingiausių lietuvių poetų gyvenimo istoriją-rekonstrukciją.

R. Kmita renkasi nuosaikų, kiek įmanomą neutralesnį, labiau eseistikai, o ne moksliniam darbui būdingą kalbėjimo toną, siekdamas S. Gedą ne aprašyti, o suprasti. Ši studija yra „bandymas sujungti kūrybinį pyktį ir kasdienio gyvenimo, kuris neatsiejamas nuo kūrybos, negatyvias emocijas, piktumus, nedariusius nei jo, nei jo artimųjų gyvenimo lengvesnio ar paprastesnio“ (p. 21). Svarbu pastebėti, kad pykčio aspektas yra svarbi šios knygos šaknis. Monografijos autorius nurodo, kad remiasi pačiam S. Gedai svarbiais mokslininkų vardais – Karen Horney, Carlu Gustavu Jungu, Josephu Campbellu ir Haroldu Bloomu, kurie psichologijos matmenį įterpė į plačius kultūros, mitologijos tyrimus. Kad ir kaip sudėtinga būtų liestis prie tokios asmenybės, R. Kmita subtiliai, bet kartu drąsiai leidžiasi į savo tyrimą, rašo apie poeto genialumą, neurozes, baugius vidinius prieštaravimus ir nesantaiką su transformacijas išgyvenančiomis politinėmis santvarkomis. Tai, kas S. Gedą karštligiškai vesdavo į priekį, neretai ir stipriai išbalansuodavo („Pasaulis turi prisitaikyti prie jo, o ne atvirkščiai“ (p. 260). Nes didieji nesutverti kompromisams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių