Rašytojas L. Degėsys: sunkiausia – suprasti žmogų

"Lengva nebus" – tai daugiasluosnis romanas apie rašytoją ir rašymą. Šio romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius turi neišvengiamai atsitikti tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus visoms realybėms herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji.

"Nebegali atskirti, kuris yra buvęs, o kuris – tik įsivaizduotas arba perpasakotas pasaulis. Jie visi yra būtieji, buvusieji, tie pasauliai. Įvykiai vis tiek yra įvykiai: kas, kad atsitikę ne tikrovėje, jeigu jau vis tiek įvykę mūsų galvose", – rašoma romane, skaitytoją panardinančiame į skirtingas rašytojo sukurtų pasaulių versijas. "Rašymas yra sugebėjimas pamatyti kitaip: save, pasaulį, kitus ir kitas", – teigia L.Degėsys, romane kviečiantis atrasti įvairiausias tikrovės interpretacijas. Galbūt jose atpažinsite ir save. Tačiau susitikti su savimi nebus lengva.

– Kaip kilo mintis parašyti romaną apie rašytoją, kurio romano herojus irgi rašytojas?

– Rašytojas irgi yra žmogus ir viskas, kas žmogiška, jam yra nesvetima. Rašantis žmogus, kaip ir visi, ugdo savyje privalomas socialines – moralines, estetines, kultūrines nuostatas, tik gal yra jautresnis, pastabesnis, reiklesnis sau ir kitiems – kritiškesnis ir kūrybiškesnis. Rašantysis yra puikus eksponatas atidesnei rimtų socialinių problemų analizei. Jame ryškiau atsiskleidžia vidiniai prieštaravimai, psichologiniai konfliktai, emociniai ir moraliniai trūkumai ir pranašumai. Rašantis žmogus yra priverstas atidžiau stebėti ir tyrinėti save. Jis turi kalbėtis su savimi ir būti atviresnis, nuoširdesnis. Romanas apie rašantį žmogų gali būti patrauklus visiems, kurie domisi kūrybos psichologija.

– Kiek jūsų, kaip rašytojo, patirties atsispindi romane?

– Rašymas neišvengiamai yra apsinuoginimas. Kiekvienas žmogus supranta, kad kalbėdamas apie kitus jis labai daug pasako apie save. Kai smerkiame ką nors, žavimės, džiaugiamės arba piktinamės, kai aiškiname, teigiame arba neigiame – išsiduodame, nes demonstruojame savo žinias, savo įpročius ir nuostatas. Jau kalbėjimas yra rizika, o rašymas – tai tikras ekshibicionizmas. Rašytojas turi ištraukti iš savo galvos ir padaryti matomus, apčiuopiamus kitam savo jausmus, patirtis, mintis – pateikti skaitytojui prieinama, maksimaliai suprantama forma. Ta prasme rašytojas romane kalba ne tiek apie save – kiek apie savąjį pasaulio matymą. Apie galimą žvilgsnio perspektyvą.

Nesigilindami į save, nebandydami suprasti savęs niekaip nesugebėsime priartėti prie kitų žmonių. Nesuvoksime jų argumentų, jų logikos. Nepajėgsime jų užjausti, suprasti, bendrauti ir bendradarbiauti.

– Skaitytojus perspėjate, kad nėra ir nebus lengva. Kas jums buvo sunku, o galbūt lengva rašant šį romaną?

– Kalbėjimas, rašymas, skaitymas yra savitas išorinės ir vidinės tikrovės ir savęs supratimas. Kažkas – gal švietimas, gal socializacijos procesai, gal tikslieji mokslai yra įteigę, kad išorinė tikrovė, vadinamasis po saule esantis pasaulis yra svarbesnis nei paties savęs pažinimas ir supratimas. Bet kitų žmonių mes negalime niekaip kitaip pažinti ir suprasti – tik pagal analogiją su savimi. Neturime pojūčių kitų žmonių pojūčiams pajusti, niekada nepajausime kitų žmonių jausmų. Ir todėl nesigilindami į save, nebandydami suprasti savęs niekaip nesugebėsime priartėti prie kitų žmonių. Nesuvoksime jų argumentų, jų logikos. Nepajėgsime jų užjausti, suprasti, bendrauti ir bendradarbiauti. "Tik supratęs gali suprasti, kad galėjai suprasti kitaip" – tai yra mano kitos knygos pavadinimas. Gal kiek per ilgas, gal reikės sutrumpinti. Bet idėja čia lygiai ta pati: savęs ir kito žmogaus supratimas yra pats sunkiausias uždavinys. Bandant suprasti lengva nebus. Ne veltui taip daug žmonių kartoja šitą frazę: "Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti."

– "Žodžiai suteikia galimybę gyvuoti kitaip", – teigiate romane. Kokią galią įgauna užrašyti žodžiai? Kas jums yra rašymas?

– Rašymas yra sugebėjimas pamatyti kitaip: save, pasaulį, kitus ir kitas. Tokia elementariausia prasme žodžiai yra instrumentai. Kitų kalbų mokėjimas atveria mums visai kitus matymo ir supratimo horizontus. Tie patys daiktai įgauna kitas prasmes kitaip pavadinti, kitose kalbinėse, socialinėse, kultūrinėse interpretacijose. Kai kurie dalykai net neegzistuoja tol, kol nesugebi jų įvardyti. Rašymas yra būdas įsidėti pasaulį į savo galvą ir galimybė parodyti kitiems minčių ir jausmų pasaulį, verdantį žmogaus viduje.

– Romane išryškėja psichologinė ir fizinė dvikova tarp rašytojo ir jo herojaus, kur nugali vienas iš jų. Ar rašytojo sukurtas personažas gali būti stipresnis už jį patį? Kiek personažas gali valdyti rašytoją?

– Mano knygos personažai yra iš esmės vienas ir tas pats rašytojas, subyrėjęs į įvairiausias tikrovės interpretacijas, požiūrius ir realybės suvokimus. Kaip žinoma, Ana Karenina irgi yra Tolstojus. Rašytojas yra įvaldęs sugebėjimą keisti žvilgsnio perspektyvą, manipuliuoti skirtingomis situacinėmis logikomis. Kova tarp personažų – tai kova tarp skirtingų pasaulio supratimo galimybių. Rašytojas savo kūrinyje gali susipainioti tuose sudėtinguose pasauliuose. Gali laimėti ir kartu pralaimėti. Kaip šachmatų partijoje, kurią žaidi vienas pats prieš save: vienas ėjimas – baltomis figūromis, kitas – juodomis.

Kova tarp personažų – tai kova tarp skirtingų pasaulio supratimo galimybių. Rašytojas savo kūrinyje gali susipainioti tuose sudėtinguose pasauliuose. Gali laimėti ir kartu pralaimėti.

– Kūrinyje vaizduojami itin sudėtingi veikėjų santykiai, ryški vienatvės tema. Kuo romano personažai primena šiuolaikinius žmones?

– Visi žmonės turi psichologinių problemų. Ne visi tai supranta ir ne visi prisipažįsta. Mano romano herojai nėra labai laimingi, nes kaip ir visi šiuolaikiniai žmonės jie pradeda suvokti, kad šios problemos yra neišvengiamos. Tenka pripažinti, kad psichika pačia savo prigimtimi yra ir turi būti problemiška. Ir vieniša. Nors dabar yra gausybė pagundų ir iliuzijų dalyvauti kuriant kolektyvinės psichikos eksponatus.

– Romane galima rasti ironijos, paradokso, humoro. Kokią vietą jūsų kūryboje užima šie elementai?

– Paradoksas, ironija ir humoras – puikūs metodai, sukuriant distanciją su tyrinėjamu objektu. Parodyti situacijos, problemos absurdiškumą, groteskiškumą – demonstruojant ją iš skirtingų perspektyvų – tai puiki galimybė ją išryškinti, pagilinti, kartu emociškai, psichologiškai ją nuspalvinant. Pakeliant skaitytoją į sudėtingų problemų tyrinėjimo aukštumas kartais verta nuleisti jį į žemę. Ir nebūtinai, kaip dainoje, taip romantiškai – "Veidu į samanas", bet tiesiog paprasčiau – veidu į mišrainę.

L. Degėsys. L. Margelės nuotr.

– Esate įvertintas Kultūros ministerijos ir Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Kiek jums svarbūs apdovanojimai, įvertinimai?

– Moraliniai, socialiniai, kultūriniai – visokie dvasiniai paskatinimai yra svarbūs žmogui kaip visuomeninei būtybei. Jeigu jie turi ir materialinio skatinimo pavidalą – dvigubai maloniau. Nes tuomet autorius įgyja daugiau laisvės rašyti ir jam nebereikia taip daug užsiimti veikla, kuri trukdo rašyti. Ta prasme kitą kartą geriau būtų gauti kokią rimtą materialinę kūrybinę stipendiją nei garbingą premiją.

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytojus? Kokio grįžtamojo ryšio iš jų sulaukiate?

– Ryškiausią grįžtamąjį ryšį geriausiai matau dalyvaudamas susitikimuose su skaitytojais. Dėmesį jaučiu ir socialiniuose tinkluose, kur į mano feisbuko paskyrą užklysta žmonės, kurie skaito, komentuoja ir drąsina mane. Knygų panaudos įstatymas padeda sužinoti, kiek daug žmonių skaito mane bibliotekose. Mano knygų tiražus skaitytojai išperka. Esu visiems jiems labai dėkingas.

– Rašote ne tik romanus, bet ir eilėraščius, esė. Kuris žanras jums artimiausias?

– Literatūros žanrų įvairovė suteikia puikių galimybių įvairiausiais pavidalais pamatyti, užfiksuoti ir išreikšti begalinių, neišsemiamų žmogaus psichikos pasaulių gelmes, psichologinių, moralinių, kultūrinių santykių įvairovę. Ir poezija, ir proza yra nuostabūs būdai persikelti į kitas, paralelines tikroves. Poetinis transas įgalina pasinerti į žodžių magiją, įsigilinti į subtiliausius minties ir jausmo santykių niuansus. Proza irgi atlieka tokio transportavimo funkciją – irgi veža, leidžia nors trumpam pabėgti iš kasdienybės banalybės, buities nevilties, politikos menkystės ir mokslo beprotybės. Menas primena, kad mes visi galime susikurti savo pasaulius ir blogiausiu atveju – jei nepavyktų vieniems kitų suprasti ir susidraugauti, mes galėtume apsigyventi vieni kitų sapnuose.

– Esate ne tik rašytojas, bet ir filosofas, monografijų, mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorius. Kiek filosofija turi įtakos jūsų kūrybai?

– Filosofija yra ta pati poezija ir proza, tik suformuluota šiek tiek griežtesnių sąvokų naratyve. Ji irgi kalba apie galimybę nustebti, pamačius kitokio pasaulio pamatymo perspektyvą. Filosofija yra nebloga pasaulio sukeistinimo, perkūrimo, perinterpretavimo galimybė ir treniruotė. Padedanti pamatyti, suprasti ir susikurti save. Raginanti ne tik atsakinėti, bet ir klausti. Pastebėti, kad ne rezultatai, o procesai yra patys svarbiausi. Kad visų mūsų galutinis rezultatas bus lygiai toks pats. Ir kad tik nuo galimybės pasinerti į procesus ir juos suprasti priklauso, ar galėsime suprasti vieni kitus ir kažkiek sugyventi.

– Kultūrinėje spaudoje paskelbėte daugybę straipsnių. Kaip vertinate dabartinę Lietuvos kultūros situaciją?

– Institucijos nekuria kultūros. Geriausiu atveju – padeda (nes sudaro sąlygas kultūrai skleistis) arba trukdo (kai pernelyg įsijaučia ir vadovauja, strateguoja, vysto, reguliuoja). Kultūros institucijos gali atlikti tvirkinančią funkciją, kai įpratina kai kuriuos menininkus parazituoti, skųstis menka parama, kai išmoko dalytis pinigus, projektus, užsakymus grupinio intereso principu. Kultūros institucijos gali nesidomėti visuomenės interesais ir jiems neatstovauti bei kartu rodyti visai visuomenei tokio totalaus nesidomėjimo kultūra pavyzdį. Kai valdžia siunčia asmeninius kultūros niekinimo signalus, kai verslininkai nesupranta menkėjančios kultūros pavojingumo, kai švietimas yra atskiroje ministerijoje ir kažkoks keistas, su kultūra niekaip nesusijęs reiškinys – perspektyva atrodo liūdnoka. Kultūros negalima sukurti kažkokiais pavieniais valios veiksmais. Kultūra neatsiranda panorėjus ir negali būti racionaliai sugalvota ir realizuota. Kultūra – tai būsena, pastanga, nuostata. Ir dažniausiai – įsisąmonintas, suprastas santykis su savimi ir kitais. Kuris staiga neatsiranda. Kurio galima ir nepasigesti, kai jis išnyksta.