Naujausia J. Melniko knyga „Užgesusi saulė“ – dar vienas drąsus autoriaus bandymas praplėsti mūsų suvokimo ribas, šįkart žvelgiant į gyvenimą kaip į sapną. Knyga sudaryta iš dvylikos apsakymų ir apysakų, kurių veikėjai keliauja laiku, patiria siurrealistinių išgyvenimų visiškai įprastose situacijose – atostogaujant, vairuojant automobilį, einant į parduotuvę ryžių... Būtent šis mistikos ir kasdienybės susidūrimas priverčia kvestionuoti ne tik laiką, bet ir pačią savo egzistenciją. Knygoje autorius kviečia skaitytoją susidurti su savo baimėmis, praeitimi ir ateitimi, kartu suteikdamas vilties, kad kiekviename iš mūsų slypi daugiau, nei galime suvokti.

Koks iš tiesų yra laikas ir amžinasis gyvenimas? Ar žmogaus likimas jau užprogramuotas? Kokia ateitis laukia žmogaus pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali dirbtinis intelektas (DI)? Apie tai ir dar daugiau – pokalbis su J. Melniku.

– Jūsų tekstuose labai svarbus laikas, juose vyrauja kelionės laiku. Įdomu, kaip pats jaučiate laiką?

– Esmė, kad visa, kas mums nutiko, egzistuoja. Paraleliai mūsiškiems „čia ir dabar“. Laikas yra santykinė kategorija, laiko nėra. Tai įrodo šiuolaikinė fizika. Mes vakarykščiai egzistuojame šiandien. Tai, ką vadiname prisiminimu, atmintimi – visai ne prisiminimas. Pavyzdžiui, pirmasis apsakymas „Kelionė prie ežero“ iš mano naujosios knygos „Užgesusi saulė“. Suaugę vaikai su šeimomis atvyko aplankyti tėvų. Vyksta prie ežero, prie kurio važiuodavo vaikystėje. Grįžtant namo, pagrindinis herojus tėvas atsigręžia į galinę sėdynę, kur sėdi suaugę vaikai, o ten tuščia. Tiesiog laikas pasislinko. Jis ir žmona – vienudu. Parvažiavę namo, kur jie, jau nebejauni, dabar gyvena dviese, įeina į kiemą ir prie jų bėga maži vaikai: „Tėtis grįžo!“ Tai laikas prieš kelis dešimtmečius. Herojus, dar jaunas, sako savo taip pat jaunai žmonai: „O žinai, tų vaikų jau nebėra.“ „Kaip nebėra?“ – nustemba žmona. „Jų jau nebėra. Jie užaugs ir išvažiuos, išeis į savo gyvenimus.“ Jis patenka į ateitį, kur vaikų tikrai nebebus, ir jie liks dviese su žmona, vieniši… Kitaip tariant, mes iš praeities kažkur egzistuojame dabar. Tai sunku suprasti. Tačiau taip jau yra.

Apsakyme „Niekas nelaukė jokio Džono“ tėvui skaudų smūgį suduoda kadaise jam labai artima suaugusi duktė, atvykusi su savo išrinktuoju anglu. Jis nusileidžia į rūsį, kuriame yra slapti laiptai. Pusvalandį leidžiasi žemyn, kol patenka į savo namus, tačiau namai tarsi kitokie. Tai praeitis, kur dukra – dar moksleivė, o giminystė su tėvu jai svarbiausia. Kai tėvas jai pasakoja, kad apsilankė ateityje, kad praėjus dešimčiai metų ji pasikeitė ir jį skaudina, dukra sako, kad nužudys šią pasikeitusią save.

Labirintai: iš pažiūros įprastas gyvenimo istorijas rašytojas paverčia keistais, neretai mistiniais pasauliais, kuriuose meilė persipina su nemirtingumu, o laikas ir mirtis išnyksta. / J. Melniko asmeninio archyvo nuotr.

– Knygoje mistiški potyriai veikėjus ištinka visiškai įprastų gyvenimiškų situacijų metu: kalbant su vaikais, atostogaujant, einant į parduotuvę ryžių. Ką siekėte tuo perteikti?

– „Užgesusi saulė“ – mano siurrealistinės knygos „Rojalio kambarys“ tęsinys, kuriame pirmą kartą apie gyvenimą mąstau kaip apie sapną. Šiuolaikiniam žmogui susidaro klaidingas įspūdis, kad jis visas apsiriboja šiandiena, jos rūpesčiais, menkais kasdieniais jausmais. Iš tikrųjų žmogus, nori to ar nenori, yra egzistencinė būtybė – jame gyvena gelmės, amžinybė. Pats gali to nesuvokti, įsuktas į gyvenimo verpetą, užvaldytas aistrų. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo vienatvės, žlugimo, nelaimės, senatvės, mirties... Tada žmogus atranda savyje kitą žmogų, kitą „aš“, visiškai kitokius nei kasdieniai jausmus.

Beje, mano personažai dažnai patiria tokių jausmų ne dėl ekstremalių situacijų, o įprastomis gyvenimo aplinkybėmis. Dvasingas žmogus yra tas, kuris gyvena giliais jausmais ir mintimis ne todėl, kad atsidūrė kritinėje situacijoje, bet todėl, kad yra dvasiškai išsivystęs ir nepaliauja mąstyti. Mistika yra susijusi su dvasine sritimi. Neatsitiktinai mistika būdinga visoms religijoms. Mistika – tai nepaaiškinama, tai neįtikėtini sutapimai, tai stebuklas.

– Ar tikite amžinuoju gyvenimu?

– Mano naujausias romanas „Te visad būsiu aš“ kaip tik yra apie amžinąjį gyvenimą. Žmonės ten, Žemėje, gyvena amžinai. Bandžiau įsiskverbti į žmogaus, kuris nemiršta, jausmus ir mintis. Atsakymai į jūsų klausimą – šiame romane. Beje, romaną ką tik išleido viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Actes Sud“, Prancūzijoje jis pateko į geriausių romanų dešimtuką.

– Beveik visiems veikėjams vienaip ar kitaip kyla abejonė: ar tai aš gyvenu? Ar jūs pats patiriate tokį jausmą?

– Rimtas rašytojas negali rašyti apie tai, ko pats nėra patyręs. Klausimas „Kas aš esu?“ gali būti svarbiausias gyvenimo klausimas. Seimo narys pasakys, kad jis yra Seimo narys, šalies prezidentas – kad jis yra šalies prezidentas, rašytojas – kad jis yra rašytojas. Tačiau tai neturi nieko bendra su klausimu, kas aš esu. Žmonės paprastai save sieja su socialiniu vaidmeniu. Tačiau vaidmuo negali būti žmogumi. Klausimas „Kas aš esu?“ neatsiejamas nuo klausimo „Kodėl aš esu?“ Tik dvasingas žmogus gali sau užduoti tokių klausimų. Vienareikšmio atsakymo į juos nėra ir negali būti, tačiau tas, kuris tokių klausimų sau neužduoda, nugyvena ne savo gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus jau prarado asmeninio gyvenimo slaptumo skonį, o jaunoji karta nė nesupranta, kas tai yra.

Kadaise buvau pamėgęs vieną dvasinį mokytoją – Georgijų Gurdžijevą (graikų-armėnų kilmės mistikas – red. past.). Vienas iš jo metodo šūkių buvo priversti žmogų „prisiminti save“. Gyvenimo procese mes pamirštame save arba net nebandome savęs surasti. Rytų mokymuose, konkrečiai indų mokymuose, egzistuoja „majos“ sąvoka. Tai atsitiktiniai žmoguje šmėkščiojantys „aš“, kurie tėra tik raibuliai vandens paviršiuje. Vanduo nurimsta, bangavimas nurimsta ir nuo šių „aš“ nelieka jokio pėdsako. Tada išryškėja giluminis žmogaus „aš“, kuris tarsi yra nebe „aš“, o „viskas“, apimantis pasaulį, visatą. Ten kažkur yra ir Dievas. Kritikai mano prozą vadina egzistencine, nes pasakodamas tarsi įprastas kasdienes istorijas keliu tokių klausimų. Mano herojai iš buities, kasdienybės vis iškrinta į būtį.

– Tekstas apie moters ir roboto meilę išties privertė susimąstyti. Gal tai projekcija į ateitį, kai DI valdys net mūsų jausmus, technologijos keis žmogaus prigimtį? Kaip jūs matote asmens ir DI sąveiką ateityje?

– Apie DI rimtai kalbėti pradėjome tik prieš porą metų. Visos technologijos mus paperka savo praktine nauda, tačiau paprastai nematome jų grėsmės. Taip yra todėl, jog manome, kad viskas, kas praktiška ir naudinga, yra gerai. Visai ne. Pagrindinė DI keliama grėsmė yra ta, kad dėl jo atrofuojasi žmogaus smegenys, nes žmogus nustoja ieškoti, mąstyti ir formuluoti mintis. Už jį tai daro DI. Ši problema jau tapo labai rimta universitetuose, taip pat ir Lietuvoje. Dėstytojai šokiruoti, nes silpni studentai pateikia labai gerai parašytus kursinius ir diplominius darbus, kuriuos parašė DI.

Technologijos jau daug kuo pakeitė žmogaus prigimtį. Pateiksiu pavyzdį. Iki šiuolaikinių XXI a. technologijų išradimų žmogus buvo laisvas. Į laisvės sąvoką aš įtraukiu šiuos privalomus, leidžiančius laikyti save laisvu, komponentus: tavo gyvenimo nepavaldumas jokiai kontrolei, sekimui, privataus gyvenimo slaptumas, egzistencijos anonimiškumas. Kaip gyveno praėjusių šimtmečių, tūkstantmečių žmonės? Jie gyveno taip, kaip šiandien gyvena laukiniai gyvūnai: be pasų (jau nekalbant apie asmens, QR kodus), palikti patys sau. Niekas jų nekontroliavo – ką jie veikė, ką ir už kiek pirko, kur ėjo... Net totalitarinių režimų laikais šia prasme žmogus buvo laisvesnis, nes šie režimai neturėjo šiuolaikinių žmogaus stebėjimo technologijų. Norėdamas jaustis laisvas, žmogus turi būti tikras, kad jo niekas nestebi per mikroskopą kaip kirmino. Deja, šiandien tai neįmanoma. Nebent žmogus išvyksta gyventi į džiungles, kur nėra vaizdo kamerų, banko kortelių ir interneto.

Šiuolaikinis žmogus jau prarado asmeninio gyvenimo slaptumo skonį, o jaunoji karta nė nesupranta, kas tai yra. Net ir ne jaunoji. Socialiniuose tinkluose apnuoginame beveik visą vidinį pasaulį, sau nepalikdami beveik nieko. Žmogus, kuris atima iš savęs paslaptį, privataus gyvenimo paslaptį, atima iš savęs atramos tašką. Taip jis nužudo savo, kaip pasakytų Carlas Gustavas Jungas, savastį.

Žinoma, technologijos davė daug teigiamų dalykų: vien tai, kad žmogus bet kada ir nemokamai gali bendrauti su kitu žmogumi, esančiu kitame planetos gale, ko verta! O prieiga prie intelektualių knygų, dvasinių šaltinių? Jie tampa prieinami vienu pelės spragtelėjimu. Deja, technologijų keliami pavojai gali būti didesni už jų teikiamą naudą. Jei pasikeis žmogaus prigimtis, visi šie privalumai neteks prasmės. Jei mes patys išnyksime, o mūsų vietą užims kas nors kitas – kokia viso likusio prasmė?

– Gal iš tikrųjų mes ne tiek ir daug skiriamės nuo robotų, kaip sakė vienas veikėjų? Juk žmogaus vidus irgi užprogramuotas daugybės aplinkos veiksnių...

– Taip, apsakyme „Meilė“ ir kituose savo kūriniuose kalbu apie žmogų kaip apie biologinį automatą. Nes būtent toks jis ir yra. Žmogus yra biorobotas kūniškąja prasme. Keista, kad žmonės nelaiko savęs biorobotais. Mes nekontroliuojame nei savo gimimo, nei mirties, nei paties kūno funkcionavimo. Daugelis net nežino, iš ko sudarytas jų kūnas. Ar galite kontroliuoti savo inkstus, kepenis, kvėpavimą, širdį, plaučius? Visa tai veikia automatiškai. Mes, be abejo, esame supergenialaus sudėtingumo biorobotai. Esame sudėtingiausia daugiapakopė savireguliacijos sistema. Iš čia ir tiesioginis išėjimas į mistinį ir dvasinį lygmenį: kyla klausimas, kas sukūrė šiuos biorobotus? Ateiviai? Dievas? Kitų atsakymų nėra. Netikiu Charles’ui Darvinui priskiriamomis nesąmonėmis, kad žmogus išsivystė iš amebos, kuri darėsi vis sudėtingesnė ir štai po milijonų metų natūralios atrankos tapo žmogumi.

– Esate sakęs, kad tik su vidiniu blogiu kovojantis žmogus gali vadintis žmogumi. Kaip manote, kas padeda pasipriešinti individo ribotumui, vidinio blogio pagundoms?

– Kas yra blogis? Tai „aš“ susiaurėjimas, žemos aistros viešpatavimas. Ši aistra gali būti bioenergiškai stipri. Beširdžiai, sadistai, piktadariai turi didelę galią, ypač kai tampa valdovais, imperatoriais. Tada jie gali mėgautis degančios Romos, kurią patys padegė, reginiu. Arba kaip jų raketos naikina kaimyninės Ukrainos civilius gyventojus. Šią galią jiems suteikia pragaro valdovas.

Blogis žmogaus širdyje atsiranda savaime. Visi ką tik gimę vaikai yra angelai. Paskui šį vaiką kas nors įžeidžia, iš jo tyčiojasi, ir jo širdis pirmą kartą pajunta pažeminimą ir keršto troškimą, kuris gali peraugti į kerštą visam pasauliui. Sakoma, kad daugumą esesininkų vaikystėje mušė jų pačių tėvai. Vaiko mušimas Vokietijoje buvo laikomas populiariu auklėjimo metodu.

Kad širdyje neviešpatautų blogis (blogis yra jausmas), žmogui būtina suteikti aukštesnių jausmų sampratą, kurioje jis atrastų kitą save, harmoningą ir džiaugsmingą. Šiuos jausmus dovanoja menas, pažintis su protingomis knygomis, dvasingi pokalbiai, kai kuriems – religija. Žmogus, patiriantis tikrą malonumą iš aukštesnių minčių ir jausmų, tampa kilnesnis ir nepajėgus apkalbinėti, liežuvauti, kenkti kitiems. Nes tada jis negerbs savęs ir praras prieigą prie amžinybės, kuri jam gyvybiškai svarbi.

– Užgesusios saulės simbolika – tai pabaiga, kai išblėsta žmogaus vidinis pasaulis, ar, priešingai, kieno nors pradžia?

– Įdomi interpretacija. Knygoje, kaip ir apskritai mano kūryboje, daug simbolių ir metaforų, bet su tokia dar nesusidūriau. Tiesą sakant, viskas daug paprasčiau. Apsakyme, kurio pavadinimas tapo knygos pavadinimu, bandžiau parodyti tikrosios meilės galią. Tikra vyro meilė moteriai gali pasiekti kosminį mastą. Didžioji meilė savo esme yra beprotiška. Jei ji nėra beprotiška, ji netikra. Herojus, beprotiškai įsimylėjęs merginą, kuri jį niekina (ir šio skausmo jis negali pakęsti), pasirodo esąs mokslininkas, tyrinėjantis termobranduolines reakcijas Saulėje. Jis išsiaiškino šių reakcijų paslaptį ir sužinojo, kaip jas galima sustabdyti. Kol kas laboratorinėmis sąlygomis.

Visos technologijos mus paperka savo praktine nauda, tačiau paprastai nematome jų grėsmės. Taip yra todėl, jog manome, kad viskas, kas praktiška ir naudinga, yra gerai. Visai ne.

Kaip tai susiję su jo didžiosios meilės tema – neaiškinsiu. Pasakysiu tik tiek, kad šioje istorijoje, kaip ir kituose mano kūriniuose, iškyla Dievo, aukščiausios pasaulį valdančios jėgos, tema. Krikščionybė tikina, kad būtinai ateis pasaulio pabaiga. Tačiau kaip tai įvyks? Nuo branduolinės bombos išradimo laikų kalbama apie pasaulio pabaigą dėl termobranduolinio karo...

Ar Dievas padarys galą žmonijai tiesiogiai, ar veiks per žmogų? Seniai parašytame apsakyme „Pasaulio pabaiga“ herojus atranda bangas, galinčias sustabdyti gyvų organizmų medžiagų apykaitą. Jis klausia savęs: kas man suteikė šių žinių, kas atvedė prie tokių neįtikėtinų atradimų? Kodėl man duotos šios žinios? Ar ne tam, kad jas pritaikyčiau ir padaryčiau galą gyvybei Žemėje? Ar gali būti, kad aš esu Dievo ranka? Herojus paleidžia savo aparatą, kad išžudytų visą gyvybę Žemėje ir pagaliau susitiktų su Dievu. Juk jis negali nepasirodyti žmogui, kuris padarė galą Dievo sukurtai žmonijai. Apsakymas „Užgesusi saulė“ tiesiogiai susijęs su šia istorija, tik čia kalbama apie didžiąją meilę. Meilę, kuri šiandien gyvenime retai sutinkama.

– Kuris tekstas jums artimiausias?

– Kiekvienas parašytas tekstas man yra artimas. Juk tai mano vidinio pasaulio dalis, nors tekstai ir neautobiografiniai. Tačiau idėjos, jausmai – mano. Aš juos patyriau ir jie yra bendražmogiški.

– Perskaičiusi knygą pagalvojau, kad viršelis – tarsi sūkurys, gramzdinantis į tamsą, į pasąmonę, vidinę kovą. Ar tai norėta perteikti vizualu?

– Taip, žinoma, jūs beveik atspėjote. Nors sūkurys turi ir kitų reikšmių. Pavyzdžiui, kai žmogus pradeda klaidžioti laike, nuklysdamas į praeitį ir net į ateitį, jam ima svaigti galva...

Sūkurys taip pat byloja apie pasąmonę, kurioje slypi ir mūsų laisvė, ir grėsmė. Grėsmė savęs vientisumui. Be pasąmonės, archetipų, galime virsti robotu, kuris tiesiog viską apskaičiuoja. Prarasti sielą. Tačiau jei tampame pasąmone, galime liautis suprasti, kas esame, ir tapti tik šia pasąmone. Galime tapti bepročiais. Pavyzdžiui, verkti ištisas dienas. Sunkiausia yra rasti aukso vidurį. Tapti viskuo: pasauliu, visata, saule, bet išlaikant savo „aš“ – kokio nors paprasto mokytojo, rašytojo ar bet kurio kito socialinio vaidmens atlikėjo „aš“. Kaip sakiau, iš esmės žmogus yra amžinybės įkaitas, kosmoso dalis, tik dauguma žmonių to nesuvokia. Amžinybė yra šis sūkurys, siauro „aš“ peržengimas. Būtent čia tyko pavojus, čia galite apsvaigti. Tačiau kito kelio į amžinybę nėra. Visada svaigsta galva, kai tampame viskuo, visata. Neatsitiktinai tiesioginis susitikimas su Dievu yra toks bauginantis. Mes prarandame save. Tačiau tuo pat metu atrandame kitą save, amžinąjį „aš“.

Manau, kad pažadinti šį „aš“ žmoguje yra kiekvieno tikro meno kūrinio užduotis. Menas primena žmogui, kad jis yra ne kanceliarinė žiurkė, ant kurios gali šaukti viršininkas, ne bevertis prašytojas, atėjęs pas visagalį valdininką, kuriam jis yra niekas, ne mėsos gabalas gydytojui, o kosmosas pats savyje. Jei jau kalbėtume apie religiją, Kristus sakė: jūs priklausote ne šiam pasauliui, ciesoriaus pasauliui, bet kitam, amžinajam, pasauliui.

Iš J. Melniko knygos „Užgesusi saulė“

39 butas

– Prakeikiu tą dieną, kai tave sutikau! Su tavim niekada nebuvau laiminga! Impotentas! Būk prakeiktas!

– Ko tau reikia iš manęs, kale! Kaip drįsti šmeižti? O Alpės, o Žydrasis Krantas, o Monakas?!

Simaitis pastūmė Margaritą. Ši, praradusi pusiausvyrą, garsiai šleptelėjo aukštielninka, nuvirsdama ant lovos. Galva trenkėsi į galvūgalį. Jos stora kasa šmėkštelėjo prieš Simaičio akis ir nusidriekė skersai lovos.

Bet, apimta įsiūčio, ji iškart pašoko ant kojų.

– Tu pakėlei prieš mane ranką? Tuojau paskambinsiu į policiją! Nedrįsk manęs mušti! Paskambinsiu tavo mamai!

Ji nubėgo prie telefono, kurį buvo palikusi virtuvėje.

Simaitis ėmė blaškytis miegamajame. Nežinojo, ką daryti. Jis mylėjo Margaritą. Ir ji jį mylėjo, kai pagalvoji. Bet...

Margarita, apimta isterijos, jau skambino į policiją.

– Alio?! Policija?!

Staiga Simaitis suprato, kad tai ne visai tikra. Kas vyksta dabar. Tai buvo tikra, kai vyko. Bet dabar...

Jis patylom nuėjo koridoriumi iki lauko durų, jas tyliai atidarė ir uždarė, nesukeldamas beveik jokio garso.

Laiptų aikštelėje buvo prietema, silpna šviesa krito iš viršaus pro langą, esantį kitoje laiptų aikštelėje. Buvo stebėtinai tylu. Simaitis ūmai suprato, kad jis kitoks. Jis jau kitoks nei tas, buvęs ten, už 39 buto durų. Visiškai kitoks žmogus.

Kažkodėl nusprendė nesikviesti lifto. Jis išsigando to triukšmo, kurį keltų atvažiuojantis liftas. Atsargiai žengdamas, nusileido į pirmą aukštą ir išėjo į lauką.

Ten kažkieno vaikai žaidė žaidimų aikštelėje. Mergaitė trumpu raudonu sijonėliu, vos dengiančiu dubenį, nailoninėmis juodomis pėdkelnėmis, bylojančiomis, kad ji maža, bet moteris (kodėl vaikams mauna moteriškas pėdkelnes?), suposi ant sūpynių, o berniukas, su šortais, laipiojo ant tobogano – taip vaikų čiuožynes vadina prancūzai (Simaičiui kartą teko – ar iš tikrųjų tai buvo? – pagyventi Prancūzijoje). Berniukas vis užsikardavo ant čiuožynės, nučiuoždavo žemyn ir vėl bėgdavo prie kopėtėlių, kuriomis užsiropšdavo į viršų. Simaitis kaip užburtas žvelgė į berniuką. Šis kartojo ir kartojo tuos pačius judesius, judėjo tuo pačiu maršrutu – nučiuožia, pasileidžia tekinomis prie čiuožynės, lipa kopėtėlėmis, nučiuožia žemyn, ir iškart vėl prie čiuožynės... Tarsi vėl ir vėl kas prasuktų tą patį filmo kadrą... Mergaitė raudonu sijonėliu ir juodomis pėdkelnėmis lygiai taip pat vienodai suposi, tai skriedama aukštyn, tiesiomis kojomis į dangų, tai leisdamasi žemyn veidu į žemę. Kojytėmis į dangų, veidu žemyn, kojytėmis į dangų, veidu žemyn...

Visa tai nepaliaujamai tęsėsi. Simaičiui net pasirodė, kad moteris, praėjusi pro namą ir įėjusi pro duris, vėl praėjo tuo pačiu keliu ir vėl įėjo pro duris. Galbūt tai jau buvo kita moteris. Bet kažkodėl Simaičiui atrodė, kad tai ta pati moteris.

„Ką aš čia veikiu? Kas aš?“ – svarstė Simaitis. Jis nežinojo, ką daryti.

Jis negalėjo pasakyti, kiek laiko taip stovėjo po kieme ošiančiu klevu. Bet staiga apsisuko ir taip pat nuėjo prie durų. „Eisiu ir atsiprašysiu už viską, viską prisiimsiu sau, nes myliu ją, – pagalvojo Simaitis. – Ir ji mane myli. Mus tarsi kas apsėdo.“

Atrodė, kad laiptais lipo amžinybę. Tarsi tai būtų ne trečias, o trisdešimt trečias aukštas. Sustojo priešais 39 butą ir ilgai žiūrėjo į numerį. „Tris kartus trys bus devyni.“ Niekada anksčiau apie tai nebuvo pagalvojęs. Kodėl būtent tokie skaičiai? Kodėl ne 37, be jokios logikos. Ką tas reiškia, kad jie atitinka daugybos lentelę?

Dabar viskas Simaičiui įgavo reikšmę. Visame kame slypėjo prasmė, viskas virto ženklais. To jam anksčiau dar nebuvo nutikę.

Simaitis pakėlė ranką ir paskambino. Palaukė. Niekas nepriėjo, neatidarė. Tada jis paskambino kartą, dar kartą.

Pasigirdo žingsniai ir tarpduryje pasirodė nesvetingas senos moters veidas.

– Ko jums?

– Aš...

– Ko jums reikia?

– Mmm... Ieškau... Margaritos. Margaritos Simaitienės.

– Kokios dar Simaitienės? Čia tokios nėra.

Ji užtrenkė jam prieš nosį duris.

Kurį laiką Simai stovėjo nieko nedarydamas. Tada nusileido žemyn. Berniuko ir mergaitės kieme nebebuvo. Gal tai buvo sesuo ir brolis, o mama pakvietė juos pietauti?

Kažkodėl norėjosi galvoti apie šiuos vaikus. Apie nieką daugiau.

Ta moteris, kuri pirma vis užeidavo pro duris, vėl ėjo prie jų.

– Atleiskite, – kreipėsi į ją Simaitis. – Aš ieškau Margaritos Simaitienės. Ji gyveno šiame name.

Moteris buvo daug vyresnė už Simaitį. Ji susidomėjusi pažvelgė į jį.

– Ji gyvena... Ji gyveno 39 bute.

– Ten gyvena Kubiliai, – atsakė moteris.

– Na, taip, Kubiliai.

– Jie čia visą laiką gyvena.

– Supratau, atleiskite.

Simaitis ruošėsi eiti šalin, bet jinai jį sustabdė.

– Lukterėkite. Regis, iš tiesų kažkada, iki jų, ten gyveno viena šeima... Tiksliai, jos vardas buvo Margarita. Dar jos šukuosena buvo tokia keista, neretai plaukus į kasą pindavo. Jau seniai niekas kasų nepina. O ji pynė. Man patiko.

– Kas jai nutiko?

– Tai juk ji seniai mirė. Ir jos vyras mirė. Iškart po jos. Draugiška buvo šeima. Visiems pavyzdys. Tik Dievas vaikučių nedavė. Geri buvo kaimynai. Tai ne šitie Kubiliai. O kas jūs būsit Simaičiams?

–Aš? Mmm... Taigi, niekas... Pažįstamas. Atvykau į šį miestą komandiruotėn ir nusprendžiau aplankyti.

– Jų jau seniai nebėra. Toks jau mūsų gyvenimas...

Moteris atsiduso. Tarsi ji būtų jam buvusi artimas žmogus.

– Taip, jūs teisi. Viso gero.

– Sudiev.

Simaitis pasuko link gatvės ir ilgai stovėjo, žiūrėdamas į automobilių srautus ir žmones, bėgiojančius ten ir atgal, neaišku kur ir kam. Šiame judėjime jis neįžvelgė jokios prasmės. Jam atrodė, kad vieni ir tie patys žmonės nueina iki kampo, užsuka už jo, paskui apsisuka ir vėl praeina pro jį. Štai ta mergina žydra suknele su lengvu geltonu šalikėliu ant kaklo, juk ji tik ką praėjo pro jį ir vėl dabar praeina, tik priešinga kryptimi.

Privažiavo baltas „Porsche“, atsidarė durelės.

– Kur buvai? – jis išgirdo balsą.

Už vairo sėdėjo nejauna, bet dar nepraradusi buvusio grožio moteris

– Aš tavęs visur ieškau. Juk buvome sutarę susitikti prie Triumfo arkos. Kodėl neatsiliepei į skambučius?

– Negirdėjau.

– Aš tris kartus skambinau. Jau nebežinojau, ką galvoti. Kur buvai?

– Tiesiog vaikščiojau.

– Kur čia galima vaikščioti. Aplinkui seni apšiurę namai. Nesuprantu, kaip žmonės čia gali gyventi. Sėskis.

Simaitis atsisėdo ir jie nuvažiavo.

Kitą dieną Simaitis sėdėjo savo kabinete, ant kurio durų buvo parašyta „Generalinis direktorius“ ir vadovavo pasitarimui. Jam pasibaigus liko vienas ir staiga prisiminė praėjusią dieną. Tą namą ir tuos vaikus žaidimų aikštelėje. Ir 39 butą. Tą siaubingą pokalbį miegamajame... Kas tai buvo? Sapnas ar tiesiog praskriejo metai. Dešimtmečiai. Tiesiog laikai persistūmė. Kodėl ta moteris pasakė, kad jis miręs? Juk jis gyvena, štai jis, sėdi savo kabinete. O gal čia jau nebe jis sėdi? Ta moteris, ji galėjo apsirikti. Gal kas nors jai pasakė, kad jis mirė, ir ji patikėjo. Bet Margarita? Juk ji buvo. Buvo jo meilė, jo siela...

Kaip aš toliau gyvensiu? – pagalvojo jis. Nežinau, kas aš toks.

Jam atrodė, kad jis eina iš proto.

Po savaitės Simaitis viską pamiršo ir gyveno toliau, nebeprisimindamas savęs.

Tačiau retkarčiais, dažniausiai, kai būdavo vienas namuose ir kai tekdavo vėlai gultis, valydamasis dantis jis miglotai suprasdavo, kad kažkas gyvena vietoj jo.

Ir tada jį apimdavo kosminis siaubas.

Tokiomis akimirkomis jis bijodavo pažvelgti į save veidrodyje, nujausdamas (tai bent nesąmonė), kad ten nieko nepamatys.