Rašytoja R. Skučaitė: graudu, kad vaikai, įkišę nosis į išmaniuosius, atprato galvoti

Lavinančios knygelės

Kaimynės anūkė pasigyrė skaitanti močiutei 1966 m. nupirktą pasaką "Klaidų miestas", kurios autorė – dabar žinoma vaikams rašytoja R.Skučaitė. Pagalvojau, nedaug Lietuvoje rašančiųjų vaikams yra pelnę tokią perduodamą iš kartos į kartą meilę. Ir tai nėra atsitiktinumas – R.Skučaitė įvertinta už knygeles vaikams daugybe apdovanojimų. Poezija vaikams sudaro didelę jos kūrybos – eilėraščiai suaugusiesiems, pjesės, vertimai – dalį. Beje, rašyti vaikams ir suaugusiesiems ji pradėjo beveik vienu metu – kai grįžusi iš tremties Sibire įsidarbino žurnale vaikams "Genys". Kada tai buvo?

"Prieš 140 metų, – nusijuokė poetė. – Pradėjusi dirbti milžinišku 150 tūkst. egzempliorių tiražu leidžiamo žurnalo vaikams "Genys" redakcijoje, skaitydavau analogiškus žurnalus, gaunamus iš įvairių anuometės SSRS respublikų. Pastebėjau, kad tik Leningrado tokiuose leidiniuose būdavo galvosūkių vaikams. Pasiūliau "Genio" redakcijai sukurti žurnale tokį skyrelį, ir visi sutiko. Štai tada, 1984-aisiais, parašiau pirmąją savo eiliuotų galvosūkių knygelę "Sukit sukit galveles". Paskui pasirodė "Neskubėkim ir atspėkim", kitos eiliuotų galvosūkių knygelės. Dabar turėtų pasirodyti dvyliktoji tokia knygelė. Prisipažinsiu, vienu metu buvau nusprendusi jų neberašyti, nes tai yra labai sunku, tačiau vienos leidyklos skambutis į namus šį mano nusistatymą apvertė aukštyn kojomis."

Sumenko vaikų mąstymas

Pasak R.Skučaitės, po to, kai sužlugo "Gimtojo žodžio" leidykla ir jos vietoje radosi "Gelmės", jų vadovei Vidai Bėkštienei buvo ne vis tiek, kokie vaikai auga. Ji ir pasiūlė poetei parašyti eiliuotą galvosūkių knygelę vaikams.

"O ir man graudu, kad vaikai, įkišę nosis į išmaniuosius telefonus, planšetes, nešiojamuosius kompiuterius, atprato logiškai galvoti. Kadangi jokia moderni įranga nepadės jiems surasti atsakymų į mano eiliuotus galvosūkius, žaidimėlius, šaradas, akrostichus, greitakalbes, pavadinau vieną paskutinių savo knygelių "Į pagalbą – savo galvą". Manau, kad ieškančiam atsakymų vaikui tiesiog būtina sukti savo galvą, o ne vien maigyti mygtukus ar pelę, braukyti pirštu per išmaniojo telefono ekraną", – kalbėjo rašytoja, kurios eiliuotų galvosūkių tikslas – ugdyti loginį vaikų mąstymą, pajausti atspėjimo malonumą, savo minties skvarbumą, praplėsti vaiko žodyną. Pagrindinis tokių knygelių veikėjas – žodis, slypintis loginėje ar matematinėje užduotyje. Galvosūkiai susieti su esamuoju ar būtuoju, atėjusiu iš senovės, laiku, istoriniais veikėjais, vietovardžiais, paukščiais, augalais ir t.t. Bet kuriuo atveju tokie galvosūkiai labai prusina vaiką ir, drįstu teigti, jo tėvus.

"Kas mane traukia grįžti prie poetinio galvosūkių žanro? – pakartojo klausimą rašytoja. – Patirtis mokyklose. Mat anksčiau mane kviesdavo į mokyklas, darželius – pastarąjį kartą buvau kviesta prieš dešimt metų. Tai, ką patyriau, bendraudama su vaikais, leido man padaryti nelinksmą išvadą – vaikų mąstymas per keliolika metų gerokai sumenko." Kuo remdamasi rašytoja padarė tokią išvadą?

Gudragalvis šeštokas

"Turėjau susitikimuose su vaikais tokį jų loginiam mąstymui skirtą lakmuso popierėlį – eiliuotą galvosūkį: "Turi bebras ilgą rąstą/ – Juo užvertęs visą brastą./ Ir todėl į kitą krantą stirnos kelio nesuranda –/ Teks grąžinti stirnoms brastą. / Kaip iškelti sunkų rąstą?" Ir toliau eiliuotai duodavau patarimą bebrui, kaip iškelti tą sunkų rąstą – kasdien nupjauti po jo metrą. Bebras per savaitę supjaustė tą rąstą ir lengvai iškėlė jo dalis į krantą, palikdamas upelėje stirnoms brastą. Klausiu vaikų – kokio ilgio buvo rastas?

Į šį klausimą XX a. pabaigoje atsakydavo net trečiokai, o po 20 metų nepajėgė atsakyti dvyliktokai, na, o šeštokai spėliodavo. Vienas jų nedvejodamas man atsakė – rąstas buvo 7 m ilgio. Klausiu jo: kodėl jis taip galvoja? Šeštoko originalus atsakymas pribloškė: bebras sekmadienį eina į bažnyčią, o ne rąstus pjausto. Ką gi, jei iš tiesų bebras sekmadieniais nedirbtų, o eitų į bažnyčią, šeštoko atsakymas būtų teisingas – per šešias savaitės dienas supjaustyto po metrą rąsto ilgis būtų 7 m, tačiau per savaitę, t.y. septynias dienas, – 8 m. Kodėl? Todėl, kad paskutinį kartą pjaunant išėjo dvi rąsto dalys.

Beje, susitikimuose su vaikais pastebėjau, kad vaikai, ieškodami atsakymų į užduotis, mėgo spėlioti, o ne galvoti. Todėl pastarosiose savo knygelėse eiliuotus galvosūkius pateikiu taip, kad atsakyme neliktų vietos spėliojimams", – aiškino R.Skučaitė.

Man graudu, kad vaikai, įkišę nosis į išmaniuosius telefonus, planšetes, nešiojamuosius kompiuterius, atprato logiškai galvoti.

Pati buvo mokytoja

Poetė pasidžiaugė, kad beveik visas jos galvosūkių knygeles, išskyrus pirmąsias, iliustravo dailininkė Aušra Čapskytė-Šarauskienė, prieš tai pati išsprendžianti tuos galvosūkius.

"Kurdama vaikams, visada galvoju, ar jie supras, ar jiems šito reikia, ar knygelė duos naudos. Beje, yra manančių, kad rašyti vaikams negali tie, kurie patys neturi vaikų ar anūkų, bet jie klysta. Pavyzdžiui, savo atžalų neturėjusi poetė Violeta Palčinskaitė yra puiki vaikų rašytoja", – teigė R.Skučaitė.

Rašytoja, 1949 m. išvežta į Sibirą, neakivaizdiniu būdu studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų institute ir kartu mokytojavo tremties vietoje – Zimoje. Tačiau grįžusi iš tremties su mama į Lietuvą, Ramutė pedagoge netapo, nors abu jos tėvai buvo mokytojai (tėvas žuvo lageryje). Rašytoja prisimena, kad jos mama, kuri iki lagerio mokytojavo 25 metus, sakė, kad per ilgą jos pedagoginę praktiką tik vienas pirmokas iki Kalėdų neišmoko skaityti, o štai prieš kelerius metus poetė išgirdo, kad JAV mokyklose yra nemokančių skaityti ketvirtokų.

Nerimas dėl kalbos

Anot pašnekovės, tokių dalykų – nesugebėjimo skaityti ketvirtoje klasėje – pasitaiko ir Europos mokyklose. "Ar tai ne įrodymas, – retoriškai klausė rašytoja, – kad moderni technika, technologijos neišsprendžia raštingumo problemų? Manau, atvirkščiai – susina kalbą, ypač vaikų. Tuo tarpu kalba yra mąstymo pagrindas, sudėtinė tautos apibrėžimo dalis. Tad kodėl ją skurdiname, nesididžiuojame ja, o leidžiame, pavyzdžiui, vaikams knygas, kurių vertimų kokybė kelia nerimą?"

Toks nerimas būdingas R.Skučaitei, nes ji savo kūryboje tiek vaikams, tiek suaugusiesiems labai brangina lietuvišką žodį. Tai pabrėžiama ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kuri 2009 m. jai buvo skirta "Už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą", formuluotėje.

Iš Ramutės Skučaitės knygos "Į pagalbą – savo galvą"

GREITAKALBĖ  (Rašytoja, puoselėdama kalbą, net sukirčiavo žodį greitakalbė, kad vaikai įprastų kirčiuoti antrąjį jo skiemenį)

Varnos vakar vakare/ Garsiai barės su giria./ Sako, bartis nenorėjo,/ bet vis viena susiriejo.

SMULKMENĖLĖ

Į klausimą, ar tu girdi mane?

Neatsakysi niekaip "ne",

Nes jeigu atsakysi "ne",

Vadinsi, girdi mane!

SENAS ŽAIDIMĖLIS, kurį žaidė su savo klasės draugėmis pati poetė, kai jai buvo dešimt ar vienuolika metų. Tau reikia pasisiūlyti draugei/ draugui pasakyti, kiek jis/ ji turi centų savo piniginėje. (Prieš tai draugas/ draugė turi suskaičiuoti, kiek turi tų centų, bet, žinoma, nesakyti tau.) Tada tu draugo/ draugės paprašai mintyse pridėti prie tos sumos 1 centą ir gautą sumą padauginti iš 4. Prie gautos sumos paprašyk pridėti sumą, turimą piniginėje. Tada paprašyk pasakyti, kokia centų suma išėjo. Sužinojęs tai, galėsi neklysdamas pasakyti, kiek centų skamba draugo/ draugės piniginėje. Jei nepavyko išspręsti šios užduoties, jos, kaip ir kitų užduočių atsakymus, rasite knygelės pabaigoje.

LAKŠTINGALŲ GALVOSŪKIS. Šio galvosūkio pradžioje poetė, rašydama apie upelio pakrantėje augančius kelis medelius ir juose treles beriančias lakštingalas, pastebi: jei į medelį tūptų suokti po dvi lakštingalas, tai viename medelyje nebūtų nė vienos. O jei medelyje tupėtų po vieną, tai viena lakštingala turėtų giedoti skraidydama!

Taigi – kiek medelių auga upelio pakrantėje ir kiek lakštingalų gieda ant jų šakelių?

NUOTRAUKA IŠ TETULĖS STALČIAUS

Nuotrauka juodai balta,

Truputėlį aptrinta,

O joje – šuneliai. Gražūs,

Viens į kitą nepanašūs.

Man paprašius mielą tetą

(Tokią draugišką, kaip reta)

Apsakyt draugiją šitą.

Ji man tarė:

– Aprašyta,

Kas ten sėdi, netgi kaip –

Nepaaiškinsiu kitaip...

...Tiek pasakė man teta.