Rašytoja J. Tumasonytė realybės aklai nekopijuoja

Jaunosios kartos rašytoja Jurga Tumasonytė vasarą pasitiko išleidusi apsakymų knygą "Undinės". Atsivertęs vandens mėlynumu žėrinčios knygos viršelį skaitytojas pasiners į septynias istorijas, kupinas netikėtų realybės ir fantazijos sūkurių.

J.Tumasonytė pristatoma kaip savito estetinio skonio prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Pirmoji jos knyga apdovanota literatūrine premija "už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką". Vis dėlto rašytoja sako, kad naujoji jos knyga brandesnė.

– Debiutinė trumposios prozos knyga "Dirbtinė muselė" 2011 m. jums pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Naujoji apsakymų knyga "Undinės" pasirodė po aštuonerių metų pertraukos. Kuo ji kitokia?

– Naujoje mano knygoje taip pat esama magiškų elementų – tarsi iš niekur atsirandanti antrininkė, pomirtiniame gyvenime klejojantis ponas Bružas, undinių banda ežere, karalystės gyventojus gimdanti Motė ir t.t. Vis dėlto manau, kad "Undinės" brandesnės už "Dirbtinę muselę", per tą laiką, kol jas rašiau, perskaičiau nemažai knygų, parašiau nemažai sakinių ir įgijau daugiau gyvenimiškos patirties. Simboliška, kad pirmasis knygoje esantis tekstas apie undines yra seniausias, parašytas vieną karštą birželio dieną prieš šešerius metu. O naujausias – paskutinis knygos apsakymas, kurį pabaigiau prieš pat atiduodama rankraštį redaktorei. Rašiau jį sėdėdama smagioje itališko stiliaus kavinėje tomis valandomis, kai trumpam palikdavau savo kūdikį anytai.

– Knygoje "Undinės" – itin ryškūs veikėjai, atskleistos jų santykių problemos. Ar veikėjų prototipai egzistuoja ir realybėje?

– Taip, žinoma, visuomet kažką pasiskolinu iš realybės arba panaudoju savo asmenines patirtis. Bet nemėgstu kopijuoti aklai – realybė mano prozos pasaulyje restauruojama, įgauna naujų spalvų ir papildomų detalių. Pamenu, kad apsakymą apie taksistę parašiau, kai ėmiau naktims sapnuoti skeletus, kuriuos slepiu savo vaikystės namo palėpėje. Kaskart atsibusdavau išpilta šalto prakaito – vis dėlto esu žudikė, pagalvodavau. Kadangi taksistės personažą omenyje turėjau jau seniai (teko susidurti su tokia raudonplauke moterimi Venspilyje), liko tik įsijungti wordą ir pradėti rašyti.

Ar, naudodama realius įvykius ar personažus, bijau būti kažkuo apkaltinta? Ir taip, ir ne. Šią žiemą pasirodė mano knygelė "Knygyno istorijos", kurioje viską taip ir užrašydavau, kaip nutikdavo iš tikrųjų. Kartą užėjusios į knygyną merginos iš anksto ėmė prašyti neužrašyti mūsų pokalbio, nors jis buvo neapsakomai juokingas. Vis dėlto tikrų žmonių vardų ir pavardžių niekuomet nenaudoju, tad gal ne viskas taip baisu (juokiasi).

– Apsakymuose gausu magiškojo realizmo apraiškų. Štai pirmame veikia undinės, antrame netikėtai pasirodo pagrindinės veikėjos antrininkė. Kaip magiškojo realizmo elementai padeda kurti pasakojimą?

– Viliuosi, kad jie tampa organiška pasakojimo dalimi.

Jurga Tumasonytė. V. Paškelytės nuotr.

– "Kartais atrodo, kad kažkur turėtų klaidžioti tavo antrininkas – iš tų laikų, kurių prisiminti nebenorėtum", – taip pradedate savo knygos pristatymą. Gal atskleisite, kas yra tas antrininkas? Ar jis slypi kiekviename iš mūsų?

– Įsivaizduokite savo prieš dešimt metų. Ar nesinorėtų pasisodinti save ant kėdės ir suėmus už pečių šį tą paaiškinti apie gyvenimą, perspėti apie tai, kad nedarytum tos ar anos kvailystės? Ar prisimenate, kai buvote kvailai įsimylėjusi, kokias nesąmones tada kalbėdavote? O tas meilės objektas juk irgi turbūt buvo visiškas liurbis, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos. Savo nuotraukose matau antrininkes – ten jau nebe aš, nes aš esu tik šią akimirką. Jeigu toji antrininkė vis išnirtų viešumoje, norėčiau ją pradanginti be žinios.

Savo nuotraukose matau antrininkes – ten jau nebe aš, nes aš esu tik šią akimirką. Jeigu toji antrininkė vis išnirtų viešumoje, norėčiau ją pradanginti be žinios.

– Pernai išleidote ir nedidelės apimties knygą "Knygyno istorijos". Joje užfiksavote nutikimus, įvykusius dirbant Vilniaus senamiesčio knygyne. Kaip gimė idėja šias istorijas sudėti į knygą? Galbūt galite pasidalyti įdomiausia ar linksmiausia ten nutikusia istorija?

– Per draugės gimtadienį skaičiau tas istorijas kaip pramoginį tekstą, o jas išgirdęs dizaineris Tadas Karpavičius pasiūlė padaryti bendrą projektą – jis rūpintųsi vizualine dalimi, aš – tekstu. Taip ir atsirado nedidelė knygutė, kurią išleido knygynas. Visos istorijos, kaip ir minėjau, man arba mano kolegoms, nutiko knygyne, tarkime:

Karščiai. Į knygyną užeina vyresnio amžiaus moteris.

– Laba diena, atėjau, nes mano anūkę labai beria. Veidą beria. Gal žinote, kaip būtų galima gydyt?

– Nežinau, kuo galėtume padėti.

– Maniau, kad žinosite.

– ...

– O čia ne grožio salonas?

– Čia knygynas.

– Štai kaip. O prie durų, ant lentos tai parašyta "grožio salonas"!

Kai moteris išeina, patikriname užrašą. Ant lentos kreida užrašyta "grožinė literatūra".

– Kada pradėjote rašyti? Kokie buvo pirmieji tekstai?

– Istorijas mėgau kurti vaikystėje, o rašyti pradėjau paauglystėje, kai atradau rašyk.lt puslapį. Pamenu, kad pirmas mano teksto toje svetainėje sakinys skambėjo taip: "Jos gyvenimas buvo prastas kaip pigi kava." Buvau neseniai pradėjusi gerti kavą ir matyt nekantravau tą savo patirtį pademonstruoti.

– Kokios lietuvių ar užsienio autorių knygos jums padarė didžiausią įspūdį?

– Džiaugiuosi, kad senokai neberašau recenzijų ir knygų apžvalgų, tad turiu galimybę skaityti tik pačias geriausias knygas. O jų vis daugėja, dėl to ilgam apsistoti ties kuriuo nors vienu kūriniu nepavyksta.

– Ką manote apie šiuolaikinę jaunosios kartos lietuvių literatūrą?

– Manau, kad dar laukia visokių įdomybių, nes į literatūrą žengia kitokio mentaliteto, kitokiomis sąlygomis, nei ankstesniosios, išaugusi karta.

– Lietuvos periodikoje esate publikavusi daug įvairių tekstų: pokalbių su menininkais, recenzijų, knygų apžvalgų. Kaip vertinate dabartinę lietuvių kultūrinės spaudos situaciją?

– Kultūrinė spauda jau daugelį metų balansuoja ant bedugnės ribos, bet vis tiek kažkaip išsilaiko ir dažnai geba pasiūlyti labai neprastą turinį.

– Baigėte Lietuvių filologijos bei Literatūros ir spaudos studijas. Kokios įtakos jos turėjo jūsų kūrybai? Ar, norint tapti rašytoju, būtinas humanitarinis išsilavinimas?

– Studijos padėjo formuojant mano literatūrinį skonį, padėjo susipažinti su įvairiomis tekstų nagrinėjimo teorijomis ir praplėtė akiratį. Galbūt, jei būčiau baigusi veterinarijos studijas, irgi galėčiau sakyti, kad jos praplėtė mano akiratį, padėjo susipažinti su įvairiomis gyvūnėlių gydymo teorijomis ir suformuoti farmacinių produktų skonį? Įdomu, kokią įtaką tai turėtų mano tekstams (turint omenyje, kad gyvūnėlių juose ir taip nemažai)?

– Artimiausi kūrybiniai planai – ar jau galvojate apie naują knygą?

– Taip, naujoje knygoje magijos taip pat bus, bet nebe tiek daug, kiek "Undinėse". Veiksmas vyks Šilainiuose, mergaitės vardu, kuriai girtas tėvas kombainu nupjovė kojas, pavadintoje gatvėje. Pagrindinė veikėja, užsimezgusi motinos įsčiose tada, kai tėvai išgėrė per televizorių Kašpirovskio užhipnotizuoto vandens, dalyvaus savo dingusios geriausios draugės paieškose, mintimis vis sugrįždama į vaikystę. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių