Rašytoja J. L. Picoult apie savo naują knygą: žmogus gali prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų

Netyčiukas buvo parašytas per keturis mėnesius ir tapo vienu pirmųjų literatūros kūrinių, kalbančių apie pasaulinę sveikatos krizę. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jurgita Jagminaitė, išleido leidykla „Alma littera“.

„Norėčiau, kad būtum čia“ pasakoja apie jauną, ambicingą niujorkietę, meno vertintoją Dianą ir netrukus jos sužadėtiniu tapsiantį chirurgą rezidentą Finą. Pora ruošiasi stebuklingoms atostogoms Galapaguose, kai 2020-ųjų kovą miestą sukausto virusas. Finas turi dirbti, jis ragina Dianą važiuoti vieną. Į idilišką Isabelos salą ji atvyksta kaip tik tuo metu, kai sala uždaroma. Diana įstringa rojuje, apie tai, kas vyksta pasaulyje, ji sužino tik iš išsamių Fino laiškų. Tai laikas, kai jos tikėjimas savo kruopščiai sudėliotu gyvenimo planu pradeda svyruoti.

Be jokios abejonės, knygoje yra ir daugiau temų, – juk tai J. Picoult romanas. Knygoje kalbama ir apie demenciją, motinos ir dukros santykius, impresionizmą, išgyvenimo instinktus ir traumuojantį COVID-19 viruso poveikį psichinei būklei. Ypač intubuotiems pacientams.

Darboholike save vadinanti, daugiau nei 25 knygų, keleto bestselerių, libretų autorė kalbėjosi su didžiausio pasaulyje skaitytojų, knygų ir rekomendacijų tinklo „Goodreads“ atstove Catherine Elsworth.

– Rodos, ši knyga buvo visiškai neplanuota? Jūsų redaktorė nė nežinojo, kad ją rašote, kol jos nenusiuntėte.

– Kai prasidėjo pandemija, iškart pradėjau galvoti, kaip tai aprašysime? Kaip mes, rašytojai, apie tai kalbėsime? Kokius sprendimus priimsime? 2020 metų kovą su drauge Jenny Bolan pradėjome darbuotis prie knygos, turėjusios pasirodyti 2022-aisiais. Vieningai nusprendėme metais paankstinti knygoje vykstančius įvykius, nes nenorėjome, kad tai būtų istorija apie pandemiją. Manau, tokį sprendimą priėmė nemažai autorių.

Tačiau tokie sprendimai niekaip neatsakė į klausimą, kokias pamokas išmokome iš pandemijos, kaip ją aprašysime, ką paliksime istorijai ir kaip tai užtikrins, kad nekartotume tų pačių klaidų ateityje? Niekaip negalėjau sugalvoti, kaip visa tai sudėti į grožinį kūrinį. Iš pradžių rašiau libretą miuziklui „Kvėpuok“ („Breathe“), jis pasakojo apie penkias pandemiją išgyvenančias poras. Jų istorijose buvo visko – ir dvasingumo, ir romantikos, ir tragizmo. Ir vis dėlto tai nebuvo tai, apie ką norėčiau kalbėti romane.

Vieną dieną perskaičiau straipsnį apie Peru, Maču Pikču griuvėsiuose, įstrigusį vyrą – mažame kaimelyje jį įkalino pandemija. Pagalvojau: „Oho, kaip nuostabu būti svajonių vietoje, kai likęs pasaulis ritasi velniop.“ Ir staiga supratau, kad žinau, kaip tai aprašysiu. Bėda tik ta, kad niekada Maču Pikču nebuvau, ir visiškai akivaizdu, kad nuvažiuoti negaliu. Tada pradėjau galvoti apie savo svajonių vietą, prisiminiau, kaip su šeima lankėmės Galapaguose. Gal ir ten kas nors buvo įstrigęs? Pasikapsčiusi radau vieną vyruką. Pasikalbėjau su juo, su šeimomis, pas kurias jis gyveno, su vietiniais gyventojais, su kuriais jis susidraugavo, ir pradėjau dėlioti savo istoriją, kas darosi su nuostabioje vietoje užstrigusia moterimi pasaulio griūties fone.

– Kada pradėjote rašyti savo knygą?

– 2020-ųjų lapkritį. Tai greičiausiai mano kada nors parašyta knyga. Vis kartojau draugams: „Nesiruošiu jos leisti. Man tiesiog reikia pagvildenti šią temą.“ Baigusi knygą, daviau keletui žmonių paskaityti bandomąją versiją, istorija juos smarkiai sujaudino. Tada pamaniau, kad reikėtų ją parodyti redaktorei. „Staigmena!“ – pasakiau jai ir išsiunčiau laišką, kad netyčia parašiau knygą. „Turime leisti ją tuojau pat“, – ji nusprendė. Man regis, leisdami knygą, mes visi pasiekėme greičio rekordus. Manau, jautėme pareigą kalbėti apie tai dabar, nes gali būti, kad po penkerių metų jos nebereikės, o mes viso to, ką išgyvenome, nė neprisiminsime. Jau dabar pamiršome detales iš 2020-ųjų kovo, kai plaudavome brokolius indų plovikliu ir neliesdavome laiškų keturiasdešimt aštuonias valandas. Žinojome tiek mažai, man norėjosi užfiksuoti, kaip tai keitėsi.

– Kaip radosi knygos veikėjai? Ar jie turi prototipus?

– Žinojau, kad noriu aprašyti žmogų, kurio gyvenimas klostosi pagal planą, man regis, tuo metu kiekvienas jautėmės išmušti iš vėžių. Taigi sukūriau jauną specialistę – išsilavinusią, turinčią tobulą sužadėtinį, svajonių darbą ir netrukus pakilsiančią į naują profesinį lygį. Mano vaikai yra panašaus amžiaus kaip Diana, stebiu juos einančius savo keliu ir tikrai žinau, kaip pandemija išmušė jiems pagrindą iš po kojų. Finas tapo Dianos priešingybe, – žinojau, kad man reikia sveikatos apsaugos sistemoje dirbančio veikėjo. Norėjau, kad jis dirbtų Niujorko ligoninėje ir jo istorija taptų meilės laišku miestui, kurį per pandemiją sekino netylantys sirenų kauksmai. Man buvo svarbu užfiksuoti, kaip tomis dienomis keitėsi miestas.

– Ši knyga labai skiriasi nuo visų jūsų knygų, ji tokia... tarsi savaime besivystantis organizmas.

– Knyga tiesiog rašėsi pati, negalėjau to sustabdyti. Parašiau ją labai greitai. Knygos pabaigą rašiau nežinodama, kuo baigsis pandemija. Ši knyga labiau priminė... pūliuojančią žaizdą. Rimtai. Nebuvo jokių, o kas, jei? Arba – kaip sudėlioti šią dėlionę? Lyg kažkas būtų davęs man visas lego detales ir liepęs jas sudėlioti taip, kaip turėtų būti pagal instrukciją. Tik instrukcijos nepaliko!

– Kai skaitome atsiliepimus apie knygą „Goodreads“ svetainėje, galime jausti, kad daugelį skaitytojų knyga stipriai paveikė – ir emociškai, netgi fiziškai. Ką jautėte ją rašydama jūs?

– Jei kalbėsime apie mano fizinę būklę, tai mane labiau veikė manoji astma. Dėl jos iš namų neišėjau visus 15 mėnesių. Mane jie labai išsekino, juk mano būdas kitoks, nuolat kažkur keliauju. Būta ir profesinių dalykų, kurių labai laukiau, bet jie neįvyko, gedėjau jų. Rašydama knygą, jaučiau, kad tarsi iš naujo statyčiau sugriuvusį kaladėlių bokštą. Noriu pridurti, kad dar nesu susidūrusi su panašiomis reakcijomis nė į vieną savo knygą, ir tai jaudina. „Nenorėjau skaityti šios knygos. Niekada nebūčiau jos skaitęs, jei būčiau žinojęs, apie ką ji. Bet, o Dieve, kaip džiaugiuosi, kad perskaičiau!“ – rašo skaitytojai. Niekas nenori skaityti knygų apie COVID-19 pandemiją, pripažinkime. Bet mano knyga ne apie jį. Ji apie tai, kad išgyvena stipriausi. Kad žmogus gali prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų ir aplinkybių.

– Rinkdama medžiagą knygai, socialiniuose tinkluose prašėte, kad žmonės dalytųsi savo pandemijos patirtimis ir išgyvenimais. Ar sumanymas pavyko?

– Nuostabu, per dvi valandas sulaukiau daugiau nei dviejų šimtų atsakymų. Turėjau stabdyti. Man reikėjo sunkiai sirgusių, ligoninėje intubuotų žmonių patirties. Pasikalbėjau su keturiasdešimčia žmonių, pokalbiai buvo labai jautrūs, buvo žmonių, kurie verkė. Daugelis jų, žinau, vis dar patiria liekamuosius reiškinius, kalbėdama supratau, kad tai – tikrai ne gripas. Ne peršalimas.

– Garsėjate kaip bebaimė rašytoja, galinti imtis bet kokios temos. Ar yra kažkas, apie ką negalėtumėte rašyti?

– Manau, esama dalykų, kuriuos pasakoti turėčiau nebūtinai aš, bet su istorija, kurios nenorėčiau aprašinėti, nesu susidūrusi. Neseniai viena draugė atsiuntė man straipsnį iš interneto. Perskaičiau ir atrašiau jai, kad ši istorija galėtų tapti knyga. O ji paklausė: „Kaip manai, kodėl tau jį atsiunčiau?“ Bet nenoriu rašyti jos dabar, manau, galėčiau parašyti 2026-iesiems, bet planai dar gali keistis.

– Kiekvienas jūsų pasirengimas rašyti knygą primena žurnalistinį tyrimą – vykstate į vietą, kur galėtų vykti veiksmas, kalbatės su žmonėmis, nagrinėjate temas tarsi būtumėte socialinių mokslų atstovė. Ar šis dvilypumas jums padeda?

– Jaučiu jį. Ir, tiesą sakant, daug apie tai galvoju. Mano, rašytojos, užduotis yra priversti žmones suabejoti savo įsitikinimais. Juk ne taip dažnai tai darome, greičiau esame įsitikinę savo teisumu. Arba laikomės įsikibę nuomonės, kuri nepasikeitė nuo vaikystės, kai girdėjome kalbant savo tėvus.

Nuoširdžiai tikiu, kad, pakeitęs vieną nuomonę, gali pakeisti pasaulį. Ir šitaip išjudinti „Titaniko“ dydžio dalykus. Dėl to sąmoningai renkuosi istorijas, kurias pasakosiu, ir gerai apgalvoju, kaip tai darysiu. Nedrįstu vadintis mokslininke, žinau tik tai, kad noriu palikti pasaulį geresne vieta, nei radau. Ir jei mano žodžiai prie to prisideda, turiu savo sėkmės matą.

– Ką rašote dabar? Ar jau baigėte bendrą knygą su Jenny Boylan?

– Mudvi su Jenny baigėme savo knygą dar prieš pradedant „Norėčiau, kad būtum čia“. Štai kodėl neseniai pasirodė net dvi mano knygos. Dabar neleidžiu sau rašyti dar vieno romano. Žinau, ką norėčiau rašyti 2024-aisiais, bet tam turiu surinkti medžiagą Anglijoje, o nuvažiuoti kol kas ten negaliu. Todėl tiesiog laukiu tinkamo meto knygai ir kuriu kitus projektus – rašau libretus miuziklams, esu įsitraukusi į teatro projektus ir vertinu kitų rašytojų parašytas knygas.