R. Tuminas: buvo abejonių, ar reikia ryžtis gastrolėms į Lietuvą

Vilniuje ir Klaipėdoje rodomas Maskvoje prieš trejus metus atgaivintas legendinis spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kuris Vilniuje buvo pastatytas 1994 metais.

Spektaklio gastrolės Lietuvoje skiriamos aktoriui Vytautui Šapranauskui atminti. R. Tuminas interviu LRT.lt prisipažįsta abejojęs, ar reikia ryžtis gastrolėms į Lietuvą – tiek dėl spektaklio pastatymų Vilniuje ir Maskvoje lyginimo, tiek dėl įtemptų Lietuvos ir Rusijos santykių.

– Ar sunku buvo ryžtis atvežti spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ į Lietuvą, žinant, kokia proga jis bus rodomas?

– Nelengva buvo apsispręsti. Vis atrodė, kad Maskvoje atkurtas spektaklis bus lyginamas su tuo, kuris buvo sukurtas Vilniuje, kad būsiu kaltinamas, jog kartojuosi. Norėjau, kad būčiau suprastas, jog nesiekiu pakartoti, kas buvo rodyta Lietuvoje, kad tiesiog to neįmanoma pakartoti. Juk į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Todėl visą kūrybinį procesą reikėjo organizuoti iš naujo.

Bet, kai apsisprendžiau parodyti spektaklį Vilniuje ir Klaipėdoje, norėjau, kad sykiu būtų nusilenkta ir V. Šapranausko bei Vytauto Grigolio, vaidinusiems šiame spektaklyje, talentui, kūrybai, gyvenimui ir mirčiai.

Kita vertus, labai įtempti santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos irgi kėlė abejonių, ar reikia ryžtis gastrolėms į Lietuvą. Niujorke, Bostone ir Toronte ukrainiečiai mus pasitiko piketuodami su plakatais, esą turėtume gėdytis dėl to, kad trys teatro aktoriai, ne visai suprasdami ką daro, savo parašais pritarė Krymo aneksijai ar dalyvavo kai kuriose kūrybinėse akcijose. Nuogąstavome, kad gal ir Lietuvoje mus su plakatais pasitiks ukrainiečiai. Ačiū, Dievui to neįvyko.

Niujorke su protestavusiais ukrainiečiais man teko pasikalbėti. Kai pasiūliau tūkstantį dolerių už tai, kad susivyniotų plakatus, jie buvo susidomėję mano pasiūlymu. Tada supratau, kad akcija buvo iš anksto kažkieno organizuota.

– Kokia situacija politikos atžvilgiu (dėl dabartinių Lietuvos ir Rusijos santykių ar Krymo aneksijos – LRT.lt) jūsų teatre? Ar pasikalbate su aktoriais apie tai?

– Šių temų tiesiog nėra. Visi esamą politinę situaciją vertina kaip beprotybę arba kaip užgriuvusią nelaimę.

Aš pats kelerius metus džiaugiausi ir jaučiausi esantis svarbių įvykių centre, kad štai – Europos Sąjunga ir Rusija pagaliau lyg ir randa bendrą kalbą, Europa atsivėrusi Rusijai, Rusija – Europai. Tačiau po įvykių Kryme ir Ukrainoje man reikia kitos motyvacijos, kodėl aš – ten, Rusijoje?

– Radote kitą motyvaciją?

– Dabar mane su Rusija sieja įsipareigojimai ir planai, kuriuos buvau patvirtinęs kur kas anksčiau su Maskvos Didžiuoju bei Muzikiniu teatrais ir, žinoma, su naująja J. Vachtangovo teatro administracija, kurią pats surinkau.

– Kaip po dešimtmečio vertinate savo kelionę iš Vilniaus į Maskvą ir keliones su J. Vachtangovo teatru po visą pasaulį? Tai – sunkus išbandymas ar likimo dovana?

– Iškeliavau kaip į išbandymą, tačiau šis išbandymas virto gyvenimo švente. Man smagu ir garbė, kad teatras atsigavo, kad šiuo metu vertinamas kaip geriausias Rusijos teatras.

Visada laikiausi ir tebesilaikau nuostatos, kad teatras žmogaus sąmonę turi keisti, glostydamas jo akis ir ausis.

Visada laikiausi ir tebesilaikau nuostatos, kad teatras žmogaus sąmonę turi keisti, glostydamas jo akis ir ausis.

Džiugu, kad mane aktoriai suprato ir jiems tapo priimtina europietiško teatro filosofija, estetika bei mano požiūris, kad teatras – ne žaidimas, o atsakingas darbas prieš istoriją, žmonių likimus.

Šių dienų aš nesuprantu ir aktualijų jose neieškau, todėl mano žvilgsnis, kaip ir anksčiau, krypsta į klasiką. Visas šiuolaikiškumas yra žmonių mąstyme. Todėl, imdamasis klasikos kūrinių, jų neperrašinėju, nekeičiu, kaip dabar įprasta. Saugau save ir tą nostalgišką klasikos dvasią. Man ji – brangi ir svarbi.

– Kas laukia Mažojo teatro? Ar jūs šį savo vaiką jau visai pamiršote?

– Jokiu būdu. Jei išvažiuočiau dirbti nuolatos į Londoną ar Izraelį, tai būčiau Mažojo teatro išdavikas. Tačiau to tikrai neplanuoju. Kai tik atsiras koks laiko tarpas, važiuosiu dirbti tik į Mažąjį teatrą.

Man smagu, kad jame intensyviai pradėjo dirbti mano mokiniai, bet aš vis tiek stebiu repertuarą, stengiuosi jį planuoti kartu su teatro žmonėmis. Apie naujus darbus vėl kalbamės su Mariumi Ivaškevičiumi ir Sigitu Parulskiu. Manau, kad privalu atsiliepti į tai, kad 2018 m. minėsime Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį.

Tačiau, neslėpsiu, vis dažniau pagalvoju, kad galbūt Maskvoje padariau viską, ką galėjau. Mane suprato, o aš nenoriu sustabarėti. Tad gal jau reikėtų sukti arklius namo? Negi ten mirti? Daug kainuotų parvežti (juokiasi – LRT.lt).

Sodyboje norisi pabūti. Ir – prie jūros. Pagrybauti vis nesuspėju žmoniškai. Jei aš nepagrybauju, tai man visi metai būna pražuvę. Todėl galvoju. Galvoju apie sugrįžimą. Tik privalau dar atlikti tai, ką esu įsipareigojęs.

– Kas lėmė, kad jaunas aktorius Viktoras Dobronravovas, sukūręs Chloinės Genecho vaidmenį, kuriuo Vilniuje kažkada tiesiog žibėjo V. Šapranauskas, scenoje – toks panašus į jį? Ar matė velionio V. Šapranausko vaidybos įrašus?

– Pamatyti įrašus jį vedė sveikas profesinis smalsumas, bet aš neleidau. Tačiau padėjau Viktorui, patariau ir iš tikrųjų net pats nustebau, kad vietomis jis – toks panašus į Vytautą. Matyt, tai lėmė teisingai suformuluotos užduotys, kuriant personažą.

– Kaip jums atrodo, kas vis dėlto lėmė V. Šapranausko tragediją? Profesinės ar asmeninės bei gyvenimo būdo problemos?

– Man atrodo, kad jis tragedijos link pradėjo eiti netekęs teatro – pagrindinės savo meilės. Televizija jį išsekino, o sugrįžti į teatrą jis jau nebesuspėjo, nors prieš pat tragediją mes planavome, kad jis atvažiuotų į Maskvą vaidinti „Maskarade“ arba „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kalbėjom ir apie naujus spektaklius. Jis, kalbėdamas apie tai, buvo laimingas.  

Vilniuje buvo pagerbtas ypatingai

Spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ vaidinantis aktorius V. Dobronravovas prisipažino, kad Vilniuje jautė ir ypatingą dėmesį, ir pagarbą: „Nejaukumo scenoje nejaučiau, nes mums, aktoriams, dažnai tenka atlikti Anapilin iškeliavusių kolegų vaidmenis. Bet neslėpsiu – jaudinausi ir jaučiau didžiulę atsakomybę. Juolab – gastrolių Vilniuje metu“.

Kai šiame spektaklyje vaidina Maskvoje, jis – jaunas artistas – būna tik dalis garsių ir nusipelniusių artistų puokštėje. Per spaudos konferencijas V. Doboronravovas dažniausiai sėdi kamputyje ir jam niekas klausimų neužduota.

„O štai Vilniuje į mane žurnalistai kreipėsi: „Pone Dobronravovai“. Atsidūriau didžiulio dėmesio centre. Tai mane ir jaudina, ir jaučiu ypatingą energetikos antplūdį iš žiūrovų salės. Atsidūriau lyg po padidinamuoju stiklu, ko nebūdavo Maskvoje. Ko gero, Vilniaus žiūrovai mane lygino su velioniu V. Šapranausku, ieškojo panašumų arba skirtumų“, – prisipažino aktorius. 

Jis neslėpė, kad R. Tuminas buvo uždraudęs žiūrėti Vilniuje statyto spektaklio įrašus. Todėl savo vaidmenį  žingsnis po žingsnio kūrė, įsiklausydamas į jo nurodymus, pamokymus, patarimus: „Jokiu būdu nenorėjau ir neturėjau tikslo atkartoti V. Šapranausko sukurtą vaidmenį. Stengiausi dirbti savaip. Sako, kad pavyko neblogai“.

Svarbiausia gyvenimo kelionė – sielos sugrįžimas

Vieną iš svarbiausių – Efraimo vaidmenį Vilniuje atliko ir Rusijos kino bei teatro žvaigždė Sergejus Makoveckis: „Aš pats įsiprašiau vaidinti Efraimą, žmogų-akmenį. Labai norėjau suprasti, kaip gyvena, ką jaučia žmogus, kuriam galbūt jau – du šimtai metų ir kuris nuolatos gyvena kapinėse. Tie žmonės-akmenys beveik nekalba. Man labai knietėjo suvaidinti mažakalbį žmogų.“

S. Makoveckis apgailestavo, kad spektaklyje neliko scenos, kurioje Efraimas susitinka su savo sūnumi Ezra, įkalbinėja jį niekur neišvažiuoti, būti kartu ir nusivilia, kai išgirsta sūnų mylintis su lenke. Tačiau R. Tuminas nusprendė, kad spektaklyje neturėtų būti rodomi gyvi vaikai. Aktoriui teko su tuo susitaikyti.

„Kalbant apie spektaklio visumą, norėčiau prisiminti G. Kanovičiaus žodžius: „Tai – kelias“. Mano vaidmuo prasideda žodžiais: „Viešpatie Dieve, dėkoju tau, kad sugrąžinai man sielą mano“. Sielos sugrįžimas – pats sunkiausias kelias kiekvienam žmogui. Ir šis kelias – pats svarbiausias šiame pasaulyje. Mums visiems juk norisi, kad mūsų siela liktų su mumis, o tai priklauso nuo daugybės aplinkybių“, – dalijosi mintimis S. Makoveckis.

Vaidinti Vilniuje – ir šventė, ir atsakomybė

Aktorius Vladimiras Simonovas, taip pat kūręs Efraimo vaidmenį, prisipažino, kad vaidinti Vilniuje E. Vachtangovo teatro aktoriams – labai svarbus egzaminas ir proga parodyti, kaip jie mokėsi skraidyti kosminiu laivu, kurio vardas R. Tuminas: „Galimybė kartu su juo atvykti į Vilnių – lyg sugrįžimas pas tėvus ir proga parodyti, ko mes išmokome iš svarbiausio savo teatro žmogaus.

Su šiuo spektakliu esame gastroliavę JAV, Izraelyje, vyksime į Londoną, tačiau tik Vilniaus Nacionalinio dramos teatro salėje vaidindami jautėme kapų tylą ir subtilų, supratingą juoką. Tai parodė, kad čia buvome ypatingai suprasti ir įvertinti“.

Jevgenijus Kniazevas, taip pat žinomas savo ypatinga vaidyba ir kine, ir teatro scenoje, pastebėjo, kad R. Tuminas – vienintelis ir paskutinis režisierius Maskvoje, kuris puoselėja ir stengiasi išsaugoti repertuarinį teatrą. Jis nekreipia dėmesio į tai, kad būtų įdomiau. Jam svarbiausia – kad spektakliai būtų apie žmones, jų išgyvenimus, ieškojimus.

„Paskutiniu savo spektakliu „Karalius Edipas“, kurį mes vaidinome Graikijos kalnuose išlikusiame teatre, Rimas praplėtė, pagilino mano suvokimą, kas yra teatras. Ten aš susimąsčiau, kodėl gi graikai kalnuose kažkada pastatė teatrą keturiolikai tūkstančių žiūrovų netoli medicinos dievo Asklepijo šventovės? Tai pakuždėjo atsakymą – juk teatras gydo žmogaus sielą, o Rimas savo spektakliais taip pat siekia gydyti žmones ir jų sielas. Ačiū Lietuvai, kad joje gimė ir užaugo toks režisierius.“

Aktorius Viktoras Suchorukovas, už Avnerio Rozentalio vaidmenį pelnęs prestižinius Rusijos apdovanojimus, nevyniojo žodžių į vatą: „Tegul kas nori kalba apie asmenybės kultą, sudievinimą. Bet mes visi žinome, ką turime omenyje ir apie ką kalbame. R. Tuminas – Lietuvos vaikas, bet dabar jis savo darbais jau – pasaulio žmogus. Tai įrodo jo spektakliai per pastaruosius dešimt metų mūsų teatre. Esu labai laimingas, kad Rimas mus atvežė į Vilnių ir jums visiems kukliai, tyliai pasakė: „Štai, pažiūrėkite, kuo aš užsiimu agresyvioje Maskvoje.“

„Nusišypsok mums, Viešpatie“, pasak V. Suchorukovo, pasakoja apie žydus, tačiau pakeitus juos ivanais ar kitų tautybių žmonėmis, jie vis tiek išgyvens tas pačias kančias, tuos pačius ieškojimus, tą patį gyvenimo ir lemties kelią, tuos pačius praradimus, gimimą ir mirtį.

„Ne tik šiuo, bet ir kitais savo spektakliais Rimas – taikos ir gėrio Mičiurinas“, – kalbėjo aktorius.

Prakalbus apie politiką ir Lietuvos ir Rusijos santykius, S. Makoveckis, vengiantis kalbėti panašiomis temomis, neišlaikė: „Teatras – pati taikingiausia organizacija, neturinti nieko bendro nei su įvairiomis federacijomis, nei su partijomis. Todėl teatre politika miršta.“