R. Skrebūnaitė: menininkas neįtelpa į jokius rėmus

Teatre daugelio kūrėjų darbas verda už uždarų durų, tačiau jų indėlis į spektaklių sėkmę – didžiulis. Kostiumų dailininkė ir scenografė Ramunė Skrebūnaitė padeda sukurti įspūdingą scenos vaizdinį. Ji pripažįsta – teatre kūrybinis polėkis neišblėsta niekada.

– Kaip supratote, kad scenografija, kostiumų dailė yra jūsų gyvenimo kelias?

– Turėjau nuostabią piešimo mokytoją Leonavičiūtę, kuri suteikė man stiprų impulsą. Ji buvo nuostabi pedagogė, o jos dailės pamokos – tarsi stebuklas.

– Kodėl pasirinkote darbą teatre, o ne tapybą?

– Vilniaus dailės akademijoje scenografijos studijos buvo Tapybos katedroje, o mano studentavimo laikais ir scenografijos, ir tapybos valandų turėjome tiek pat, kiek tapytojai. Tai buvo tarsi dviguba profesija. Iš tikrųjų labai daug studentų, baigusių scenografiją, teatre nedirbę, nes pasirinko tapybos kelią. O kalbant apie mane, tuo metu, režisieriaus Jono Vaitkaus periodu, teatras buvo tarsi stebuklas. Bilietų į jo spektaklius reikėjo laukti naktimis! Tačiau ir tapyba man buvo svarbi – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo tapybos dėstytojas man rekomendavo stoti į tapybą, matė potencialą. Dėl to tikrai buvo kankinančių abejonių, kurį kelią pasirinkti – teatro ar tapybos.

– Kuo darbas teatre žavi kostiumo dailininką?

– Nepasirinkau kostiumų dizaino, nes man atrodė, kad teatre kostiumas – įdomesnis. Gal keistai nuskambės, bet pati mada man truputį primena tuštybės mugę. Vartotojiškumas, drabužių ir madų vaikymasis kartais yra perdėtas.

– Ar išskirtiniais kostiumais puošiate tik aktorius, ar juos kuriate ir sau?

– Nemėgstu parduotuvinių drabužių – kostiumus susikuriu pati. Jaučiu, kad man reikia apsaugos. Paradoksalu, bet aš po drabužiais noriu slėptis, o parduotuvėse esantys madingi, ryškių spalvų apdarai kaip tik atkreipia aplinkinių dėmesį. Apskritai nemėgstu ryškių spalvų – dažniausiai rengiuosi juodai. Mėginau "išlipti", bet nepavyko.

– Juoda spalva atspindi vidinę būseną, emociją?

– Mano suvokimu, kiekvienas žmogus renkasi drabužį, jo spalvą pagal emociją. Manau, kad kai kuriuo nors sezonu būna madinga salotinė ar geltona spalva, žmogus truputį kovoja pats prieš save. Jei ta madinga spalva neatitinka vidinės emocijos, jaučiamės blogai. Dauguma linkę nusipirkti madingą daiktą, panešioti savaitę, o tada išmesti, nes nepatinka ir netinka.

– "Keistuolių teatre" dirbate daugiau nei tris dešimtmečius, vadinasi, nuo pat šio teatro įkūrimo pradžios. Kaip čia patekote? Ar "Keistuolių teatro" komanda jums – tarsi šeima?

Vaikams pasiteisinimų nėra – negali nei simuliuoti, nei bandyti pagudrauti. Iš jų akių matai – patiko spektaklis ar ne.

– "Keistuolių teatro" komanda man yra daugiau nei šeima. O patekau čia… Kai pirmame kurse studijavau scenografiją, Rimas Olšauskas tuo metu buvo trečiame kurse. O vyresni kursai bendravo su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Sigutis Jačėnas čia su studentais režisavo baigiamąjį spektaklį diplominiam darbui, Rimas jam pasiūlė mane kaip scenografę ir kostiumų dailininkę. Kartu su Sigučiu kūrėme baigiamąjį spektaklį, o vėliau jis pasiūlė mane Romualdui Vikšraičiui, kuris tuo metu kūrė "Keistuolių teatrą". Taip galiausiai atsidūriau šiame teatre. Bet, grįžtant nuo pradžių, turiu būti dėkinga R.Olšauskui už visą šį procesą.

– 30 metų teatre – didelė patirtis. Ar nekyla pagundų pakeisti aplinką, atrasti kažką naujo?

– Spektaklį kuria visa komanda. Kai pažįsti aplinką ir aktorius, žinai jų stipriąsias ir silpnąsias vietas, kūrybinis procesas yra daug įdomesnis. Bet dirbu ir kituose teatruose. Kai jau norisi pailsėti, išeinu į kitą teatrą, padirbu, prisimenu, kaip visgi gera tame "Keistuolių teatre", ir sugrįžtu (juokiasi).

– "Keistuolių teatras" stato spektaklius ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kuo kūryba vaikams skiriasi nuo kūrybos suaugusiesiems?

– Kai kuri vaikams, atsakomybė didesnė, nes jų neapgausi. Suaugęs žmogus, žiūrėdamas spektaklį, gali galvoti, kad galbūt tam tikriems sprendimams pritrūko pinigų, galbūt aktorius neišsimiegojęs, bet vaikui to nepaaiškinsi. Vaikams pasiteisinimų nėra – negali nei simuliuoti, nei bandyti gudrauti. Iš jų akių matai – patiko spektaklis ar ne. Bet "Keistuolių teatre" vaikai net ir kai kuriuos suaugusiųjų spektaklius žiūri su malonumu.

– O jums labiau patinka kurti vaikams ar suaugusiesiems?

– Tai priklauso nuo nuotaikos. Man nesinori monotonijos: jei kuri vaikišką spektaklį, kitą jau norisi kurti suaugusiajam.

– Ką darote, kai kūrybinis polėkis dingsta?

– Nežinau, ar kūrybinis polėkis išvis kada dingsta. Jei esi tapytojas, tai bet kada gali pasiimti drobę ir tapyti, o kai dirbi teatre – kūrybos ir idėjų yra kur kas daugiau nei pačių spektaklių. Daug idėjų net neišvysta dienos šviesos. Apskritai, pats gyvenimas juk yra kūrybinis procesas. Karantinas baimę kelia ne finansiškai, o kūrybiškai: kiek gali visas idėjas krauti kažkur į stalčiukus?

– Jūsų feisbuko profilyje galime matyti, kad maudėtės eketėje. Tai iššūkis? O gal taip stiprinate imuninę sistemą?

– Jei nori psichologiškai ir fiziškai atlaikyti darbą ir krūvį teatre, turi rūpintis savo sveikata. Grūdinimasis mano smegenis sugrąžina į vietą.

– Ar galima teigti, kad esate drąsi? Juk nerti į eketę pasiryžtų tikrai ne kiekvienas.

– Man atrodo, kad visi žmonės yra drąsūs. Drąsa nebūtinai turi būti matoma: išeiti iš namų irgi gali būti iššūkis, nes sėdėti užsidariusiam namie – paprasčiau. Manau, kad ir dirbti teatre reikia drąsos, net daugiau, nei šokti į eketę. Jei grūdinimasis būtų masiškesnis reiškinys, tai visi toje eketėje maudytųsi ir nesakytų, kad tai keista ar drąsu. Daug žmonių to tiesiog nepabando.

– Kaip dar stiprinate sveikatą?

– Teatre nėra pastovaus darbo grafiko: viena repeticija gali būti 18 val., kita – 19 val. Čia nepasakysi, kad 18 val. lankai jogą. Todėl užsiimu meditacija ir kartais, kai pavyksta, joga. Žmogus iš prigimties tinginys – namie sunku priversti save ką nors daryti. Jei eini į sporto klubą, bendrus užsiėmimus, žinai, kad tą valandą turi būti ten. Todėl esu apsistojusi ties meditacija ir grūdinimusi.

– "Keistuolių teatras" išsiskiria skambiu ir įdomiu pavadinimu, paliekančiu terpę pamąstymams. Ar, jūsų manymu, menininkas – keistuolis?

– Menininkas niekada neįtilps į jokius rėmus: tai šukuosena, tai batai, tai mąstymas kitoks. Net ir skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus jis nėra standartinis, masinis. Kadangi neįprastai besielgiantis žmogus neatitinka visuomenės lūkesčių ir standartų, jis tampa keistuoliu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių