S.Vaitiekūno sukurtas nebylus orkestras kviečia ieškoti susikalbėjimo

Sostinės galerijos „Vartai“ septynioliktąjį gimtadienį jos lankytojai prisimins dėl čia eksponuojamos naujausios provokuojančios ir monumentalios menininko Sauliaus Vaitiekūno instaliacijos „Requiem orkestrui“.

S.Vaitiekūnas lieka ištikimas savo kūrybos linijai – savo darbams suteikti egzistencinės prasmės ir filosofinio konceptualumo. Šiame projekte tai itin akivaizdu. „Reqviem orkestrui“ išskirtinumą pabrėžia ir galerijos direktorė Nida Rutkienė, teigdama, kad tai bene įspūdingiausias per visus galerijos veiklos metus pristatytas darbas.
 „Requiem orkestrui“ – tai milžiniškas senų bei visiškai naujų, sukiužusių ir dar tinkamų groti varinių pučiamųjų instrumentų labirintas, apraizgytas laidais ir žybsintis lemputėmis. Nebyliame orkestre yra 141 vieta – tiesioginė nuoroda į Lietuvos Seimą, kuriame dirba būtent tiek parlamentarų.
Pristatydamas prieš ketverius metus sumanytą ir pagaliau įgyvendintą projektą, autorius neneigė sąsajų su politika, tačiau siūlė ieškoti savų perskaitymo būdų.
„Nors šis mano darbas gali būti interpretuojamas ir politiniame kontekste, iš tiesų tai yra universali metafora ir kartu provokacija, kurios prasmes ir reikšmes kiekvienas supras savaip. Kurdamas šį orkestrą galvojau apie visus ir viską, bet kiekvienas jame atras asmeninę, tik sau skirtą žinią“, – teigia menininkas.
Per atidarymą S.Vaitiekūnas emocingai dėstė savo poziciją ne tik dėl šio savo darbo, bet ir apskritai mene ir kitose gyvenimo srityse besiklostančios situacijos, kurioje lieka vis mažiau susikalbėjimo, darnos. Tad ir „Requiem orkestrui“ visų pirma yra apie totalinį, visuotinį, pavojingą ir gąsdinantį nesusišnekėjimą visų su visais. S.Vaitiekūnas meno kalba kviečia visus meno gerbėjus, politinius bei visuomenės veikėjus pamąstyti, kodėl orkestras vis dėlto nesugeba išgauti nė vienos natos.
„Priežasčių tam milijonai – galbūt kaltos supainiotos penklinės, galbūt nemokėjimas groti vienu ar kitu instrumentu, o gal tai, kad nėra muzikantų. Tačiau net jei ir būtų kam groti, muzikantai vienas kito negirdėtų, nes atitverti siena, kuri politiniame kontekste galėtų simbolizuoti politinį atsitvėrimą bei tarpusavio nesusiklausymą“, – sako S.Vaitiekūnas.
S.Vaitiekūnas instaliaciją kūrė ketverius metus. Pučiamuosius instrumentus jis rinko iš draugų, pirko įvairiuose aukcionuose bei sendaikčių turguose. Jai sunaudota daugybė lempučių, kurios, šviesdamos viršum tylinčių instrumentų, simbolizuoja viltį išgauti garsą, suskambėti, būti išgirstam. Provokuojamai tylintys instrumentai apraizgyti laidais, kurių ilgis siekia penkis kilometrus. Kūrėjas sako, jog juos galima iššifruoti kai penklines arba kaip laidus, kuriais instrumentus valdantys „muzikantai“ siunčia žmonėms jų likimus.
Ne mažiau negu instaliacija intrigavo pats kūrėjas. Regis, jo energijos, minčių, emocijų užtektų prakalbinti ne vieną instrumentą, o visą orkestrą.
S.Vaitiekūno kūryba jau įvertinta ne vienoje tarptautinėje parodoje.
Žinomiausi jo darbai – iš akmenų sukurta instaliacija „Žinia“, atspindinti pasaulį užgriuvusios informacijos laviną, lovos ir vamzdžio hibridas „Truba“, iš betono plytų ir etnografinių ližių sudaryta sudaryta instaliacija „Bon Voyage“, Europos parke eksponuojama autoriaus skulptūra „Axis Mundi“, o Vilniaus savivaldybės pastate – iš tūkstančių laikrodžių mechanizmų bei diskinių pjūklų sukurta kolona „Chronos“.
 Šį sąrašą neabejotinai papildys ir „Vartų“ galerijoje eksponuojamas „Requiem orkestrui“. Jau dabar jis sukėlė didžiulį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jau kitą savaitę iš Vokietijos atvyksta kūrybinė grupė, apie projektą ir jo autorių filmuosianti dokumentinį filmą.