Prievarta kine: nepriimtina, bet geidžiama?

Kauno menininkų namuose pristatyta filosofo Nerijaus Mileriaus monografija "Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta". Tai viena iš retų Lietuvoje pasirodančių knygų, skirtų kinotyrai ir filosofiniam žvilgsniui į kino meną.

Aktuali tema

Kinas nuo ankstyviausių dienų ėmė eksploatuoti žmogiškąją prievartą ir žiaurumus, tad šiandien į ekrane besiliejantį smurtą tarsi esame įpratę žiūrėti kaip į įprastos kasdienybės dalį. Tačiau santykis tiek tarp žiūrovo ir tokių vaizdinių, tiek tarp kūrėjų ir smurto temos retai kada išsiplečia anapus estetinių, žanrinių klausimų rėmų bei "už" ir "prieš" kategorijų.

N.Milerius prievartos kine temą nagrinėja visai kitame – metakino, kitaip – kino metakalbos, kontekste. Metakalba – tai kalba, kuri savo priemonėmis aprašo kurią nors kitą kalbą. Tad knygoje nagrinėjami klausimai susiję ne vien su prievartos vaizdavimu kine, jo rūšimis ar draudimais, bet ir su paties kino raiška bei savirefleksija, neleidžiančia ir žiūrovui išlikti pasyvaus stebėtojo būsenos.

Knyga suskirstyta į penkis skyrius, kuriuose, pasitelkiant pavyzdžius daugiausia iš kino, bet ir kitų meno šakų, filosofijos, istorijos srities, nagrinėjami įvairūs prievartos kultūros mechanizmai. Pvz., pirmajame skyriuje "Prievarta išlaisvina, status quo pavergia" autorius nagrinėja prievartos modernioje kultūroje ištakas, o skyriaus pavadinimas – futurizmo manifesto parafrazė. Į akis iš karto krinta konceptualus knygos viršelis, kuriame yra pačios knygos turinys ir tai perteikia šios knygos pobūdį.

Vizualizacijos problematika

Pasak N.Mileriaus, filosofijoje, mene, kine kalbėjimo apie prievartą diskursas skyla į dvi stovyklas, kurias galima pavadinti platonikais ir antiplatonikais. Platonikai nori drausti bet kokią prievartos vaizdavimą, o antiplatonikai tvirtina, kad mene nieko negalima drausti.

Vienas iš knygoje daugiausia nagrinėjamų kino režisierių Michaelis Haneke savo programiniame tekste "Medija ir prievarta" teigia, kad tarp prievartos draudimo ir toleravimo gali nebūti jokios priešpriešos, nes tiek vieni, tiek kiti blokuoja kinematografinį prievartos suvokimą. Tad M.Haneke's filmai sprendžia klausimą, ne kaip prievarta turi būti vaizduojama, o kaip žiūrovui parodyti "jo vietą akistatoje su prievarta ir jos vaizdavimu?"

Prievartos tema kine N.Mileriui visų pirma kelia klausimą: apie kokią prievartą ir kokiame kontekste yra kalbama? Nes prievartos vizualizacijos priklauso nuo tam tikrų konkrečių sąlygų. Pvz., M.Haneke kritikuoja Stanley Kubricko filmą "Prisukamas apelsinas", kuriuo S.Kubrickas nenorėjo propaguoti prievartos, bet siekė pavaizduoti savąjį prievartos veikimo variantą. Tačiau estetiškas "Prisukamas apelsinas" tarsi pats paskatino tam tikrus prievartos atsikartojimus visuomenėje, t.y. filmas pradėjo veikti visiškai priešingu būdu, negu režisierius buvo sugalvojęs ir pats net kai kur buvo uždraustas.

M.Haneke'i atrodo, kad S.Kubrickui kūrinys nepavyko, todėl jis pasimokė iš jo klaidų ir sukūrė savo – "Smagūs žaidimėliai", bet ir šio filmo poveikis buvo panašus kaip "Prisukamo apelsino". Taip, pasak N.Mileriaus, mimetiškai interpretuota prievarta tampa modeliu tam, ką patys šitie autoriai kritikavo, todėl imama drausti pati prievartos kritika, patys prievartos kritikos filmai. Tai yra Mėbijaus juostą – susuktą ir sujungtą juostą, turinčią tik vieną paviršių – primenantys paradoksalūs apvertimų (reversijų arba inversijų) atvejai, į kurių gausą šioje knygoje atkreipė dėmesį ir knygos pristatyme dalyvavęs filosofas Gintautas Mažeikis.

Dailės paralelės

Knygoje daug pavyzdžių ne tik iš kino, bet ir iš literatūros, filosofijos, vaizduojamųjų menų. Vienas jų – žinomo XVII a. dailininko Diego Velazquezo paveikslas "Meninos", kuris padeda geriau įsivaizduoti metakalbos veikimo principą.

Ispanų dailininkas paveiksle pavaizdavo save patį, stovintį prieš karališkosios poros portretą, kurį jis tapo, su šalia šį procesą stebinčiais žiūrovais ir tik už jų nedideliame veidrodyje ant sienos atsispindinčią karališkąją porą. Atsidūręs prieš šį paveikslą žiūrovas yra įtraukiamas į nesibaigiančius žiūrėjimo žaidimus, kur kiekvienas kartu su paveikslo herojais tampa ne tik stebėtoju, bet ir stebimuoju.

Prievarta nėra priimtina mūsų visuomenėje, bet kartu ji yra paradoksaliai eksponuojama kaip tam tikra komercinė prekė.

N.Milerius rašo: "Metapaveiksle "Meninos" nutapytas nuo portreto kiek atsitraukęs ir į matomą zoną patekęs, portretą per atstumą kontempliuojantis (...) dailininko žvilgsnis susitinka su metapaveikslą nužiūrinėjančiu žiūrovo žvilgsniu." Taip pagautas autoriaus žvilgsnio "į metapaveikslo plotmę tarytum pakviečiamas" ir suaktyvinamas pats žiūrovas. Šie į vieną kompoziciją sueinantys dailininko, karališkosios poros ir žiūrovo žvilgsniai prievartos kine dažnai primena santykį tarp režisieriaus, prievartos temos ir žiūrovo.

Nuo draudimo iki komercijos

Autorius daugiausia dėmesio skiria kelių konkrečių režisierių filmams nagrinėti, kurie knygoje išdėstyti chronologine tvarka. Pradedant Michelangelo Antonionio "Fotopadidinimu" ir jo prievartos nuobodulio visuomenėje tema; tada visuomenės kaip kalėjimo, visuomenės modeliavimo temos S.Kubricko filme "Prisukamas apelsinas"; tęsiant M.Haneke's filmais "Smagūs žaidimėliai" ir "Benio video", kuriais jis bandė pririšti tam tikras prievartos modifikacijas prie tam tikrų technologijų (televizijos, vaizdo filmų, vaizdo žaidimų) ir baigiant Alejandro Amenebaro metafilmu "Tezė".

N.Milerius pabrėžia, kad būtų neteisinga manyti, esą metakalba su prievarta sukuria saugią distanciją, nors ir nekritikuoja jos. Tam tikrais atvejais yra priešingai: įsitraukus į prievartos diskursą ir jį vartojant sunku pastebėti, kaip ta prievarta funkcionuoja. Anot filosofo, reikia įvairių taktikų, kad pats galėtum iššokti iš šito srauto, kad galėtum reflektuoti, kaip ta prievarta ir jos mechanizmai vyksta.

Tačiau autoriui svarbu ne šiaip žiūrėti į prievartos mechanizmus (nes tada būtų tik analizavęs paskirus kino žanrus, pvz., siaubo ar pan.), jam rūpi nepatogūs klausimai ir filmai, kuriuose galima atrasti tą žiūrėjimo į žiūrintįjį principą.

N.Mileriui ankstesnės jo monografijos "Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos" idėja kilo iš nuostabos, kad visuomenė sugeba patirti vizualinį malonumą iš vaizdinių, kuriuose rodomas tos visuomenės sunaikinimas. Monografija apie prievartą kine yra lyg ankstesnės knygos priedas ir tęsinys. Pasak autoriaus, prievartos vaizdiniai yra įtraukti į mūsų kasdienybę, kaip ir apokalipsės tematika: prievarta nėra priimtina mūsų visuomenėje, bet kartu ji yra paradoksaliai eksponuojama kaip tam tikra komercinė prekė. Kaip teigia filosofas, nesvarbu, ką padarė prievartos temą nagrinėjantys ir kritikuojantys režisieriai, jos suprekinimo mechanizmai nuolat atsinaujina.

Todėl nepatogiausias klausimas žiūrovui, kurį, pvz., M.Haneke atveju užduoda prievartos kinas yra toks: koks paties žiūrovo įnašas į prievartos vaizdavimą ir jos estetizavimą? Ir dažniausiai ieškodamas atsakymų žiūrovas neras jokių palengvinančių režisieriaus užuominų. Bet atsakyti į šiuos ir panašius kino filosofijos klausimus gali padėti N.Mileriaus knyga "Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta".



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių