Prieš skaitant Kafką...

Sakysite, kad neverta skirti laiko gana abstraktiems mąstymams apie F.Kafką, nes autorius puikiai pažįstamas, mėgstamas. Štai ir leidėjai („Pasakojimai“, „Baltos lankos“, 2006) „išvengė“ nemalonios prievolės įkyriai reklamuoti ir įtikinėti skaitytoją, jog knygą pirkti verta. Jie tik užsiminė, kad skaitome tekstus, kurių nebeturėtų būti (rašytojo bičiulis M.Brodas neįvykdė paskutinės F.Kafkos valios ir nesunaikino rankraščių), ir kad „mažiau pažįstama jo kūrybinio palikimo dalis – trumpi pasakojimai – tokie pat „kafkiški“. Tačiau retkarčiais revizuoti savo skaitymo metodiką būtų sveika...

Tikra tiesa: „mažos formos“ tekstuose regimas tas pats balansavimas tarp menko žmogaus ir visatos, tarp savaime suprantamo ir neįtikėtino, tarp absurdo ir geležinės logikos. Iš čia (?) keistas tekstų skambesys.

„Kafkiškas“ jausmas – terminas, naudojamas apibūdinti netikėtai apėmusią baimę; pojūtį, jog esi sekamas ar jautiesi esąs „pats nežinai kur“. Tai pirmykštis žmogaus baimės ir vienatvės jausmas, kuriuo persisunkusi F.Kafkos kūryba. Tačiau, kaip taikliai pastebėjo kritikė S.Ozik, perskaitytas „Procesas“, „Pilis“ ar „Metamorfozė“ jau suponavo nuostatą, kaip turi būti skaitomas, suprantamas ir interpretuojamas F.Kafka, todėl nutinka, kad žaismingus pasažus (o tokių ir šioje knygoje yra), kuriuos pats autorius skaitydamas tikriausiai šypsojosi, mes skaitome nelyg psalmes... F.Kafkos tekstai gaudžia; atrandamos melancholiškos intonacijos, bet rašytojas nėra nevilties dainius, nors veiksmo fonas (dažniausiai) – rūškanas pasaulis, kurio labirintais klaidžiojąs žmogus tarsi baudžiamas už jam nežinomas kaltes. Autorius abejoja, tačiau nėra grynakraujis egzistencialistas, juo labiau – ateistas.

F.Kafkos pasakojimai, apsakymai, romanai įtraukia į keistą absurdišką pasaulį, kuriuo skaitytojas tiki. Ir kuo neįtikėtesnės situacijos, kuo neįprastesni veikėjų santykiai ir virsmai, tuo labiau tikima ta hipertrofuota realybe. A.Kamiu atkreipia dėmesį, kad viena iš F.Kafkos vaizduojamojo pasaulio savybių yra ta, jog jame neegzituoja nuostaba – kad ir kas benutiktų, veikėjas nenustemba (kaip Jozefas K. iš „Proceso“). Skaitytojas irgi nesistebi bei tiki pasauliu, kuriame „įsikuria“ dainuojanti pelė, mišrūnas (pusiau kačiukas, pusiau ėriukas), o badavimas traktuojamas kaip meno forma, bet, tapatindamasis su veikėju, maištauja, trokšta ištrūkti, ieško logikos labai logiškose, nors daugiaprasmiškose kūrinio atomazgose – F.Kafkos kūryba reikalauja „daugkartinio“ skaitymo.

Knygoje publikuojami tekstai išties geriau supažindins su rašytoju – kai kuriems jų, jei šalia nebūtų autoriaus pavardės, kažin ar suteiktume F.Kafkos autorystę, bet... Kaip teigia A.Kamiu, pats teisingiausias būdas perprasti kūrinį - pradėti jį skaityti be išankstinės nuostatos, nesistengiant panerti į povandenines sroves, nes simbolika visada pranoksta tai, kas autoriaus sumanyta:

„Mano senelis mėgo kartoti: „Gyvenimas toks trumpas! Dabar mano atmintyje jis taip susitraukęs krūvon, kad aš, pavyzdžiui, vargiai suprantu, kaip jaunas žmogus gali ryžtis joti į gretimą kaimą, nebijodamas – apie galimą nelaimę nekalbu, - kad net normalaus, visiškai laimingai besiklostančio gyvenimo tokiai kelionei toli gražu gali neužtekti“ („Gretimas kaimas“, p. 68).