K. Skučas – išduotas ir pražudytas pareigūnas

Pretekstas okupuoti

Įvairiose Lietuvos institucijose šiemet minint 130-ąjį paskutinio tarpukario vidaus reikalų ministro ats. brg. gen. K. Skučo gimtadienį, šiomis dienomis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių pasienio rinktinės Viešvilės užkardai bendru Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ir VSAT vadovybės sprendimu buvo iškilmingai suteiktas K. Skučo vardas, tokiu būdu pagerbiant tarpukario Lietuvai garbingai tarnavusio, bet dėl pačios Vyriausybės netoliaregiško sprendimo Maskvoje pražudyto pareigūno atminimą. Kodėl būtent Viešvilės pasienio užkardai suteiktas K. Skučo vardas?

Priminsiu, kad tarpukario Lietuvos Vyriausybė 1940 m. birželio 15 d. priėmė SSRS ultimatumą, kurio pirmajame punkte buvo reikalaujame suimti ir teisti vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento vadovą Augustiną Povilaitį. SSRS juos kaltino organizavus Raudonosios armijos karių – 1939 m. Lietuva mainais į Vilniaus ir dalies jo krašto grąžinimą turėjo įsileisti 20 tūkst. raudonarmiečių – grobimą ir žudymą. Tai buvo akivaizdus melas, panaudotas kaip vienas iš oficialių pretekstų okupuoti Lietuvą.

Išdavystė: tiltelis per Šventąją ties Pašvenčiu, kur ėjo Lietuvos su Vokietija siena. Maždaug šioje vietoje policininkai suėmė K. Skučą. Virginijos Skučaitės asmeninio archyvo nuotr.

Suėmė savi

Lietuvos Vyriausybė, nutarusi priimti SSRS ultimatumą (jame buvo reikalaujama ir Vyriausybę pakeisti, ir papildomą raudonarmiečių kontingentą įsileisti – prie Lietuvos sienos jau buvo sukaupta 150 tūkst. sovietų karių), matyt, vylėsi, kad pavyks geruoju susitarti su Maskva ir išsaugoti valstybę. Deja. Priėmusi ultimatumą, Lietuva ne tik prarado itin svarbius tuo metu šaliai pareigūnus, bet ir nepriklausomybę.

Lietuvos policininkai – anuomet saugojo ir pasienį – K. Skučą ir A. Povilaitį suėmė būtent pasienyje su Vokietija, visai netoli Viešvilės užkardos, Pašventyje, kur buvo A. Povilaičio brolio ūkis ir kur jie su šeimomis laukė Vyriausybės jiems žadėto leidimo pereiti Lietuvos sieną.

Deja, Vyriausybės įsakymu siena buvo uždaryta, o atsiųstas policininkų ekipažas įvykdė tos pačios Vyriausybės (ministras pirmininkas Antanas Merkys) ir kitų aukštų pareigūnų pasirašytą įsakymą suimti K. Skučą ir A. Povilaitį ir atvežti juos į Kauną. Tai pareigūnams buvo, anot K. Skučo dukterėčios poetės Ramutės Skučaitės, mirtina išdavystės kulka, paleista savų.

Dirigavo V. Dekanozovas

Vyriausybę priimti K. Skučui pražūtingą sprendimą, matyt, paakino ne tik ultimatumas, bet ir vidurdienį iš Maskvos gauta Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ir nepaprastojo pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus telegrama, kurioje jie tikino, kad K. Skučui nėra ko bijoti suėmimo – tegul jis lieka Lietuvoje, jį teis savas teismas. „Tokie naivūs dar buvome“, – vėliau pripažins J. Urbšys.

Deja. Priėmusi ultimatumą, Lietuva ne tik prarado itin svarbius tuo metu šaliai pareigūnus, bet ir nepriklausomybę.

1940 m. birželio 15-ąją, po pietų, Kaune nusileido lėktuvas su SSRS vyriausiuoju ypatinguoju įgaliotiniu Vladimiru Dekanozovu, kuris turėjo įteisinti prasidėjusią Lietuvos okupaciją ir aneksiją, sudarydamas marionetinę Lietuvos Vyriausybę. Birželio 16-ąją jis nuvyko į Karo kalėjimą patikrinti, ar tikrai suimtas ministras K. Skučas, 1934–1938 m. dirbęs Maskvoje Lietuvos karo atašė ir gerai žinojęs Rusijos politikos virtuvę. V. Dekanozovas buvo patenkintas tuo, kaip Lietuva įvykdė visus SSRS ultimatumo punktus. Tuoj pat mūsų šalyje prasidėjo represijos. Pirmiausia imta griauti Lietuvos saugumo ir žvalgybos sistemą.

„Tėvynės“ išdavikas

Iš kalėjimo skubiai okupantų statytinių paleistas Antanas Sniečkus buvo paskirtas Saugumo departamento vadovu. Jis, matyt, Maskvos nurodymu perėmė iš Lietuvos teismų K. Skučo bylą, tuo grubiai pažeisdamas Lietuvos teismų santvarkos įstatymo, teismų ir prokuratūros kompetencijų ribas. Netrukus, liepos 23-ąją, t. y. po liepos 21-osios kontroliuojamų ir klastotų rinkimų į Liaudies seimą – juose „nugalėjo“ Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatai, klusniai vykdę okupantų siūlymą „prašyti“ sovietų valdžios, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą – K. Skučas drauge su kitais aukštais Lietuvos pareigūnais buvo išsiųstas į Maskvą. SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos sprendimu jis buvo sušaudytas 1941 m. liepos 30-ąją už esą tėvynės, t. y. SSRS, išdavystę.

2006 m. prezidentas Valdas Adamkus iš dalies atstatė Lietuvos teisingumą pareigūno atžvilgiu – K. Skučas buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordinu. Dabar K. Skučo vardu pavardyta viena iš pasienio su Rusija užkardų. Beje, ankstų 1940 m. birželio 15-osios rytą raudonarmiečiai nušovė pasienio policijos Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininką Aleksandrą Barauską. Jis, pasienio policininkas, tapo pirmąja sovietinės okupacijos auka, nors Lietuva Maskvai dar nebuvo pateikusi atsakymo į ultimatumą.

Dabar VSAT yra keturios vardinės pasienio užkardos: A. Barausko, Gintaro Žagunio (abi – Varėnos pasienio rinktinėje), Jurgio Kybarto (Vilniaus pasienio rinktinėje) ir K. Skučo (Pagėgių pasienio rinktinėje).

Įamžino: Pagėgių pasienio rinktinės K. Skučo pasienio užkardo lentelę atidengė VSAT vado pavaduotojas A. Montvydas (dešinėje) ir šios užkardos vadas R. Naujokas. Virginijos Skučaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nekartoti klaidų

Renginyje, kuriame Viešvilės pasienio užkardos (jos pareigūnai moderniomis priemonėmis stebi daugiau kaip 30 km ilgio pasienio ruožą Nemunu) pavadinimas pakeistas į K. Skučo, naująją užkardos pavadinimo lentelę atidengė VSAT vado pavaduotojas Antanas Montvydas ir šios užkardos vadas Redas Naujokas. Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų vykdymą čia tarnaujantiems pasieniečiams buvo įteikti apdovanojimai ir padėkos raštai. Renginyje kalbėję VRM kanclerė Jovita Petkuvienė, Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, VSAT vado pavaduotojas A. Montvydas ir kiti pabrėžė būtinybę mokytis iš K. Skučo istorijos – nekartoti 1940 m. Vyriausybės klaidų, nepakliūti į ilgalaikės, gerai apgalvotos priešo propagandos pinkles.

Lietuva turi ir gali aktyviau kovoti su, pavyzdžiui, priešo hibridinėmis grėsmėmis, kurių itin agresyvios – propaganda, dezinformacija. Jų išradinga, bekompromisė sklaida mūsų visuomenėje kartais nebaudžiama, nestabdoma (pavyzdžiui, neseniai vykusiuose rinkimuose į Seimą). Reiktų dažniau aiškinti priešiškos propagandos ir dezinformacijos tikrąją esmę, iš to valstybei kylančius pavojus. Antraip agresyvaus putinizmo įvairiomis priemonėmis peršamos Rusijos „vertybės“, jos „draugiškumas“ ir pan. vėl gali apsukti ne vieno mūsų piliečio galvą, ilgainiui sudaryti sąlygas prasimušti į valdžią Lietuvai priešiškoms jėgoms, kurios, kaip 1940–1941 m., brutaliai sugriaus mūsų valstybingumą, socialinę sanklodą, paniekins žmogaus laisves, pradės šėtoniškas represijas.