Pramoginis skaitalas inteligentiškai publikai

G.Čchartišvilis – literatūrologas, vertėjas, japonistas – nusprendęs, kad rusų literatūroje niekada nebuvo nieko panašaus į A.Kristi, Čestertono ar Diuma kūrybą, ėmėsi kurti laisvalaikio skaitinius skaitytojui, turinčiam subtilų, išlavintą literatūrinį skonį. Pasivadinęs Borisu Akuninu, 1998-aisiais jis parašė pirmąjį savo detektyvą „Azazelis“ (į lietuvių kalbą išvertė S.Parulskis ir šiemet išleido leidykla „Baltrus“) ir išsyk susilaukė sėkmės.

Kurį laiką pseudonimas literatūros kritikams ir skaitytojams leido pažaisti detektyvus bei sėkmingai prisidėjo prie knygos populiarinimo. Tačiau šiandien B.Akuninas žinomas ne tik kaip Erasto Petrovičiaus Fandorino „gimdytojas“, romanų apie vienuolę Pelagiją, apsakymų ir pjesių autorius, bet ir kaip rašytojas, kuris kartu su G. Čchartišviliu „gyvena“ viename kūne. Nuo 1998 m. B.Akuninas parašė daugiau nei 25 knygas ir girdisi balsų, kad jis ne rašo, o štampuoja makulatūrą, bet verčiama, inscenizuojama, ekranizuojama (yra pastatytas filmas „Azazelis“, rež. A.Adabašjanas) kūryba rodo esant ir kitokią nuomonę.

Tiražai kalba patys už save, o ir B.Akuninas labai vertina dialogą su skaitytoju. „Man įdomu su mano skaitytoju“, - sako rašytojas, savo adresatu, kaip jau minėjau, pasirinkęs išsilavinusį žmogų, kuris, norėdamas kiek prasiblaškyti, renkasi nesudėtingą, bet kokybišką lektūrą.

B.Akunino skaitytojai paprastai džiaugiasi turtinga pasakojimo kalba, sklandžiu stiliumi, ryškiais personažų paveikslais, sumaniai į kūrinį „įmontuotais“ istoriniais įvykiais.

Žinoma, kruopštūs istorikai atranda „neteisybės“, tačiau istorinę atmosferą B.Akuninas atkuria vykusiai.

„Azazelį“ aš parašiau labai lengvai: jis paprastas kaip šunelio amsėjimas“, - sakė rašytojas. Ir čia jis visiškai teisus. Knyga - tai subtiliai stilizuotas, ironiškas, parodijuojantis detektyvo, nuotykių romano ir tikrų faktų kokteilis.

Vienas iš „Azazelio“ privalumų - tvirtas, intriguojantis siužetas, kurio posūkiai ir vingiai vis tiek atveda prie kitokios nei tikėtasi pabaigos. Iš pirmo žvilgsnio paprasčiausia savižudybės byla, tiriama Fandorino, įgauna netikėtą mastą ir svarbą.

Suprasdama, kaip svarbu skaitytojui iš anksto „nežinoti“ tyrimo eigos ir rezultatų, tik užsiminsiu, kad veiksmas klostosi XIX šimtmetyje, kuriam ir dedikuota knyga.

Viename interviu rašytojas sako, jog sukūrė veikėją, į kurį svajojo būti panašus vaikystėje: labai gražų, stiprų, garbingą, kilnų ir t.t.

Fandorinas apdovanotas ir nerealiomis savybėmis, viena iš jų – neįtikėtina sėkmė, leidžianti rašytojui savo veikėją „išgelbėti“ iš beviltiškų situacijų, kita – nepaprasta intuicija.

Teigiama, kad savo esme Fandorinas – labai rusiškas personažas, bet „nerusiškai“ veiklus ir dalykiškas: dvidešimtmetis kriminalinio skyriaus raštvedys (išsilavinęs, kalbantis keliomis užsienio kalbomis) tampa žmogumi, kuris sukiojasi prie „valstybinės valdžios altoriaus“.

Trumpai drūtai tariant, knyga suintrigavo perskaityti ir kitas istorijas, kuriose veikia Fandorinas (yra parašyti berods dar devyni romanai)...