Kinas

„Pragaro vaikis“ – kieti ragai ir šalta širdis

Komiksų šiemet persivalgysime. Vienas po kito mus atakuoja superherojai, monstrai ir išsigimėliai – nugrimuoti, nuskenuoti kompiuteriais, išgražinti vizualiaisiais efektais. Kai kurie „pagaminti“ sėkmingai, o kai kurie - visiškai nevykusiai. Yra turinčių sielą, bet daugumai pakanka bukų smūgių ir kampuotų šuolių.

„Pragaro vaikis“ – iš sėkmingesnių komiksų adaptacijų, nors efektų čia 99 procentai. O siužeto vingiams paliktas vos vienas procentas. Nepaisant to, juosta sumaniai kadras po kadro prikausto prie ekrano tuos, kuriems patinka teisingai efektingas kinas.

Istorijos pagrindas – ne viena, o kelios komiksų knygelės, ne vieno herojaus kova prieš vieną – kaip dažniausiai įprasta komiksuose. Ir tas herojus veikiau antipatiškas, o ne keliantis susižavėjimo šūksnius mažametėms piešinukų gerbėjoms. Ko gero, tai net ne komikso ekranizacija. Šis filmas – tikrų tikriausias komiksas. Juosta persmelkta nežabota energija, jos kūrėjai ne lažą atliko, o darbavosi su pavydėtinu entuziazmu bei malonumu. Be to, perprato, ko reikia komiksų fanams, – nenutrūkstamo veiksmo, gremėzdiškų charakterių bei sveikos humoro dozės. Kas keisčiausia ir geriausia, veikėjai nesislapsto pigių triukų šešėlyje. Kompiuterinė grafika „boksuojasi“ su „žmonių kinu“. Pergalę švenčia abu.

Didžiausi tos olimpinės pergalės kaltininkai yra režisierius ir Pragaro vaikio vaidmens atlikėjas. Pradėkime nuo antrojo. Ronas Perlmanas. Idealus pabaisa „Gražuolės ir pabaisos“ ekranizacijai. Vilkolakiškas veidas ir galingesnis nei disko metiko kūno sudėjimas. Pasmerktas vaidinti mafijos torpedą, Sniego žmogų, net – King Kongą. Visada – antraplanis, kad žiūrovams sukeltų pasišlykštėjimą ir Holivudo „manekenai“ šalia jo švytėtų tarsi meteoritai. Pagaliau Ronas gavo savo vaidmenį ir turės galimybę dar kartą vaidinti Pragaro vaikį, nes 2006 – aisiais planuojama antrosios dalies premjera. Turbūt sutiks pasikartoti, nors grimo kėdėje galiūnas filmavimo metu praleisdavo keturias valandas. Galų gale rūkyti cigarą jam garantuotai patiko. Kaip ir talžyti pragaro išperoms kakarines.

Režisierius – meksikietis Giljermas del Toro karjerą kine pradėjo kaip ir „Žiedų valdovo“ viršininkas Piteris Džeksonas – pigiai kurdamas įtaigius siaubo filmelius. Žinoma, įžvalgieji Amerikos prodiuseriai negalėjo jame neįžiūrėti būsimo „savo žmogaus“ savybių, ir kur buvęs, kur nebuvęs režisierius iš „serialų šalies“ atsidūrė „Ašmenų – 2“ filmavimo aikštelėje. Ten ne tik nepagadino reikalo, atvirkščiai, tęsinys surinko daugiau pinigų nei originalas. Taip buvo pakviestas į „Pragaro vaikio“ projekto valdytojo vietą. Ir vėl nesusimovė, su nedideliu „superfilmui“ 60 milijonų biudžetu sukūręs kompiuterinį kino žaidimą su sąžiningai „gyvais“ personažais.

Kas per vienas tas „helbojus“? Jo prigimties šaknys – „iksmeniškos“.

Nacistų eksperimentai sutvėrė baisų velniūkštį su ragiūkščiais. Jis turėjo tarnauti blogiui kaip pragaro armijos karys. Tačiau įsiveržė sąjungininkų būrys, ir blogio sutvėrimas papuolė į protingo mokslininko rankas. Tačiau nieko nėra amžino – ir nacistai po daugelio metų grįžta... Jie išvaduoja baisųjį žuviažmogį ir pasauliui iškyla mirtina grėsmė. Komikso kodeksas reikalauja, kad prieš antžmogį stotų antžmogis. Ir Pragaro vaikis puola pagalbon. Su ragais, kanopomis ir atsparumu ugniai. Tas atsparumas padeda meilės scenose. „Geriečio“ pabaisos mylimoji – taip pat „komiksinė“, vos susijaudinusią ją apgaubia liepsnos. Išradinga. Gražuolė ir pabaisa sutverti vienas kitam, bet tik po lakstymų bauginančiais labirintais bei koridoriais. Tik po to, kai įveiks priešą, primenantį Džiar – Džiar Benksą iš „Žvaigždžių karų“. Nors kūrėjai bando įteigti vaikiui vienatvę, filmas labiau „Vyrai juodais drabužiais – 2“ negu ... patys „Vyrai juodais drabužiais – 2“. Tas nėra blogai. Bent jau tam kartui. Ypač po „Van Helsingo“ ir „Baudėjo“. Komiksas turi būti truputėlį komiškas, o ne kažkokia Bleiro ragana. Nors ir vaidina Selma Bleir.