Postulatro pėdsakais

Daugelio knygų autorius ir redaktorius Sigitas Poškus parašė prozos kūrinį – interaktyvų romaną „Re/konstrukcija“, kuriame reflektuojamos įvairios būvio formos, „mankštinamas intelektas“, konstruojama ir dekonstruojama kalba („Protoromano rekonstrukcija iš esmės paremta kalbos dekonstrukcija“, - p. 66), fiksuojamos kasdienybės akimirkos-mikroistorijos. Romano siužetas – „nušautas“...

Tarsi peržaidžiamas šiuolaikinis – fragmentiškas, eseistiškas, (pseudo)intelektualus, ne/banalus – romanas. Ne/ironizuojamas vieningas tokio „postmodernaus“ (šis terminas taip nuvargintas, kad be ramentų-kabučių jau sunkiai paeina) teksto būvis. Imituojamas, simuliuojamas, parodijuojamas įvairaus plauko mąstytojų profesinis žargonas. Tikriausiai taip (simuliuojant) gimė ir žodis „postulatras“. Ką jis reiškia? „Autorius/redaktorius neatsiprašo percipientų, kurie šio romano nesupranta. Skaitytojo suvokimo galimybės – ne autoriaus-redaktoriaus problema. Autorius – ne skaitytojas, o rašytojas ir veikalą parašė ne sau. Jis šio romano neskaitė, todėl kiekvienam asilui paaiškinti negali. Redaktorius skaitė, bet už skaitymą pinigus jau atsiėmė, todėl veltui kam nors ką nors aiškinti nemato reikalo“ (p. 26), - rašoma „Re/konstrukcijoje“.

Paprasčiausias būdas šią knygą skaityti – tiesiog skaityti. Nemėginti suprasti viso pasaulio tiesos, nepriimti visko už gryną pinigą, neabsoliutinti autoriaus pareigų, nemistifikuoti veikėjo vaidmens svarbos. Linksmintis. Tačiau galima ir pasiutiškai mąstyti: ieškoti ribos tarp profesionalumo ir „chaltūros“, surasti bent tris siužetines linijas; išsiaiškinti, kad romano veikėjas – vidutinio amžiaus „išdžiūvęs“ (žr. skyrelį „Nosies tiesumu“, p. 37) melancholikas, skaitytojas ir rašytojas. Vedęs. Po infarkto (žr. p. 96). Užfiksuoti, kad veiksmas (kad ir koks jis būtų) dažniausiai vyksta „nedideliame Žemaitijos miestelyje“, arba čia pat – Klaipėdoje (užsimenama apie senamiesčio fachverko foną ir Jūros šventę).

Nežinia, ar smagu buvo rašytojui S.Poškui šią knygą rašyti, bet dingojasi, kad autorius/redaktorius tikrai smaginasi. Kodėl gi skaitytojui nepasekus „jų“ pavyzdžiu? „Gyvenimas susideda iš begalės paprastų dalykų. Paprasti jie tol, kol apie juos negalvoji, neeskaluoji, kol nepradedi skaldyti į sudedamąsias dalis. Tik pagalvosi, ir pradės darytis ir painūs, ir sudėtingi“ (p. 83).

Patiks ar nepatiks knyga, skaitysite Jūs ją ar neigsite neskaitę, – ateities klausimai. Yra autoriaus tiesa ir yra skaitytojo teisybė. „Susitarus dėl terminų apibrėžties, nebelieka dikusijų objekto. Neįmanoma diskutuoti dėl to, jog dieną šviečia saulė, o naktį mėnulis, susitarus, kad saulė yra saulė, o mėnulis yra mėnulis“ (p. 74), - teigia autorius/redaktorius. Kita vertus, kad ir kaip tikinsime vienas kitą suprantą, greičiausiai taip ir nesusišnekėsime. Tai gal tada nebesvarbu, ar aš šneku, ar nusišneku?