Poezijos knyga „Lyrika plius“: net metafora ir net žaidimas

Poeto, rašytojo, eseisto Kęstučio Navako naujausia poezijos knyga "Lyrika plius" yra tai, ko, nė kiek nemeluojant, mūsų literatūroje iki šiol nebuvo. Tai – daugiau nei 50 lietuvių poetų eilėraščiai (kiekvieno po vieną), atrinkti pačių jų autorių. Dar daugiau – tai ir kiekvieno eilių kūrėjo komentaras prie savojo eilėraščio. Iki šiol buvome įpratę vos prie kelių poetų, labiausiai prie Tomo Venclovos, gausių komentarų, kuriuose autoriai kalbėdavo ir apie eilėraščio genezę, ir pasiūlydavo interpretacijos kryptis skaitytojui. Vieniems toks veiksmas labai patikdavo, kiti kritikuodavo, kad, kai prie eilėraščio pateikiamos pastabos, sumažėja galimų skaitytojo santykio su eiliuotu tekstu variantų įvairovė.

K.Navako "Lyrika plius" – tai klausimas publikai: kaip mes skaitome poeziją? Atsakymų variantų galimi bent keli: vartodami, greituoju būdu versdami knygų puslapius; poezijos tomus į rankas pasiimdami tik retkarčiais ir nekeldami sunkių klausimų sau, tiesiog atidėdami laikams, kai nebūsime tokie užimti; kaip romaną, prie kurio epizodų nesustojama, todėl susidarome tik bendrą įspūdį apie knygą. Vis dėlto pats tikriausias atsakymas, kurio prašyte prašo K.Navako kolektyvinis kūrinys yra tas, kad ne eilėraščių knyga yra kūrinys, o kiekvienas jos tekstas yra ypatingo dėmesio, sustojimo ir atidumo reikalaujantis artefaktas. Žinant "Lyrikos plius" sukūrimo aplinkybes, kurias pats autorius knygos pradžioje paaiškina, logiška manyti, kad, norint dėmesingai perskaityti šią poezijos rinktinę, reikėtų skirti itin daug laiko. Tai būtų maksimalus, tačiau atitinkantis realybę K.Navako prašymas skaitytojui, todėl visi dabartiniai knygos vertinimai neišvengiamai yra kiek skuboti ir palieka galimybę, šiai knygai gyvenant savąjį tolimesnį kelią, bręsti. Metaforiškai K.Navako "Lyriką plius" galima būtų lyginti su teatro spektakliu, kuriame vaidinantys aktoriai yra savųjų vaidmenų meistrai, tačiau publiką spektaklis stebina ir verčia mąstyti nevienadienėje perspektyvoje.

Kauniečio poeto sumanymas ir jo virsmas apčiuopiama knyga tvirtina, kad į realybę vis dar galima ir įmanoma žvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu, ne vien dėl praktinės naudos, o kartais vien tik tam, kad ta realybė taptų užrašyta.

K.Navako "Lyrika plius" paradoksaliai teikia galimybę ir istoriškai svarstyti apie lietuvių poezijos ištakas, tradicijas: juk ne veltui T.Venclova yra parašęs esė, pavadintą "Laimei, Maironis". Žvelgiant labai apibendrintai, K.Navako užmojis poezijoje primena profesorės literatūrologės Viktorijos Daujotytės sumanymą lietuvių literatūros istoriją rašyti ne viena knyga, o monografijų, skirtų svarbiausiems autoriams, serija. K.Navakas, sudarydamas "Lyriką plius", iš tiesų sukūrė lietuvių poezijos istoriją. Ši eilėraščių rinktinė yra ta knyga, kuri puikiai suderina diachroninį (taigi, nukreiptą laike atgal) ir sinchroninį mąstymą. Tai reiškia, kad į poeziją žvelgiama ir tam tikro laikotarpio, šiuo atveju, mūsų laikų kryptimi. Keista ir nuostabu yra pastebėti, kad nuo XX a. antrosios pusės vėlyvojo sovietmečio iki mūsų dienų lietuvių poezija yra įvairi ir tuo pat metu išlaiko tam tikras konstantas, kurios apibrėžiamos jau ne racionaliais dėsniais, o tiesiog intuityvaus mąstymo diktuojama skirtimi, sprendžiant, kas yra poezija, o kas – ne. "Lyrika plius" yra ir paguodos knyga tiems skaitytojams, kritikams, taip pat ir šio komentaro autoriui, kartais sakantiems, kad lietuvių poezija nyksta, praranda žanrinę apibrėžtį, gali virsti eseistika, publicistika – tiesiog geras poetinis tekstas šiuos kaimyninius rašymo būdus įsavina ir vis dar dažniausiai nepraranda poezijos žymės.

K.Navako "Lyrika plius" yra tokia knyga, kuri skatina ne tik klausti, kas yra jos skaitytojai, bet ir bent bandyti įminti mįslę – kas yra poetas? Žinoma, vientiso ir vienareikšmio apibrėžimo būti negali, tačiau aptariama knyga tikrai sako – poetus reikia branginti ir saugoti, nes, be jų, tikrovė turėtų tik tiesioginį matmenį, netektų tos dimensijos, kurią kai kurie žmonės įgali nujausti ir užrašyti. Kauniečio poeto sumanymas ir jo virsmas apčiuopiama knyga tvirtina, kad į realybę vis dar galima ir įmanoma žvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu, ne vien dėl praktinės naudos, o kartais vien tik tam, kad ta realybė taptų užrašyta. "Lyrika plius" ir pačius poetus, ir skaitytojus verčia gilintis į tai, kas yra grožis, ne jį pakeičiančia etine reikšme, o savąja formų, idėjų ir žaidimo galia. K.Navakas šia knyga tarsi kalbasi su vokiečių filosofu Hansu Georgu Gadameriu, kuris yra rašęs apie meną kaip simbolį ir žaidimą: "Lyrika plius" ir pačius poetus, ir publiką kreipia beveik beprasmių daugelio mūsų kasdieniuose gyvenimuose fenomenų link – reikšmės perkėlimo ir nepraktiškos veiklos. Tam, kad visa tai vyktų, tiesiog būtini žmonės, kurie savuoju kūrybingumu lyg ant kortų stalo dostojevskiškai stato savo gyvenimą. Jis, geriau kuo vėliau, bus praloštas (kaip ir visų kitų žmonių), nepamirštant, kad visa buvo net metafora ir net žaidimas – tai, ką teikia tik poezija.

Knygoje "Lyrika plius" nėra prastų eilėraščių, todėl pagrįsta manyti, kad jie bus paliudiję paradoksalų poezijos patį rimčiausią nerimtumą, poetinio buvimo būdo efemerišką tikrumą, poezijos besąlygiškumą istoriniame laike, bet kartu ir kūrinių unikalumą, leidžiantį kalbėti apie kiekvieno autoriaus individualybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių