Poezija, slypinti kažkur „tarp“...

Viena po kitos, skiriamos tik mėnesių, pasirodė net trys prozininkės, poetės, vertėjos Nijolės Kliukaitės-Kepenienės naujos knygos: pasakaičių rinkinys „Baltosios žąsytės pasakos“ (2006 m., Libra Memelensis), romanas „Vėjų rožė“ (2007 m., Eglė), eilėraščių rinkinys „Tarp“ (2007 m., Libra Memelensis).

Bibliografija tikina, kad Nijolė visų pirma yra prozininkė. Gal tik trečdaliu poetė – taip tvirtintų bibliografijos sąrašas, kuriuo imtum ir patikėtum, jei nebūtum skaitęs vieno kito prozos teksto, liudijančio, kad rašytoja turi ir poetinį matymą, ir klausą, ir mąstymą. Beje, poetės talentą atskleidžia ir kol kas paskutinis rašytojos romanas „Vėjų rožė“, įsukantis skaitytoją į vaizdingos, turtingos kalbos sūkurį.

Gana tyli, gana uždara, gana gera (su klaidų paklaidomis) N.Kliukaitės poezija galbūt esmingiau netyrinėta, nevertinta būtent dėl šių savybių. Štai ir naujasis poezijos rinkinys iš šiandieninės poezijos konteksto neišsišoka (prieš jį taip pat nešoka): yra būsenos ir individuali meniškai transformuota patirtis, tačiau eilėraščiai stokoja to, kas vadinama „sava stilistika“. Jie (eilėraščiai) tarsi ieško savęs: savos sintaksės, savų žodžių, savos struktūros ir figūros. Ne visi jie vienodai stiprūs (kartais panašūs į savotiškus eskizus), bet susibūrę į ciklus kuria bendrą atmosferą, kuri, reikia pripažinti, – įtaigi.

Knygos pavadinimas „Tarp“ nurodo lyrinio subjekto išgyvenimų kryptis, skirtingus gyvenimų turinius, vidinių lūkesčių ir neišsipildymų priešpriešas. Tarp vakar ir rytoj, kranto ir dangaus, žodžio ir tylos, gyvenimo ir mirties, pastovumo ir kaitos, namų ir benamystės gyvena ir mąsto N.Kliukaitės lyrinis subjektas, dažniausiai moteris. Moteris, kartais bylojanti „užšaldytais žodžiais“, kartais - elegišką liūdesį, fatalizmą išsakanti minkštomis tautosakinėmis intonacijomis: „gulbele tavo atspindys/ vandeny juodas nė/ nepažįsti savo baltumo/ negerai šitaip švytėti/ neteisinga atleisti man/ mano akių rajumą/ atleiski mano puikybę/ virš lietaus virš/ stiklinio lietaus/ su tavimi norėjau/ pakilti“ (p. 22).

Poetė eilėraščių nepaverčia ambicingais metaforų, simbolių, intelekto (nors literatūrinių, kultūrinių aliuzijų esama) namais. Atsisako emocingo įsijautimo, dramatizuotos poetizacijos, smulkmeniškumo, vengia tiesioginio jausmų, jutiminės patirties deklaravimo, nors kartais deklaratyvumo ir neišvengia. Vis dėlto išpažinimo (prisipažinimo, susipažinimo) atvertis gimsta. Ir gimsta ne tik iš regėjimų, asociacijų, bet ir iš intonacijų monotonijos ar nejudrių frazių: „Diena. Nuo vieno lango kampo į kitą/ praplaukia dūmas. Dailyraščiu. Telieka/ praeitis, surašyta sapne. Dantiraščiu./ Ten neatpažinti vietovardžiai ir/ žvėrys, į žmones panašūs.../ ir mudu ten, per tris šviesmečius/ nuo savęs nutolę. Kaip žirgai iš/ Herkulanumo. Gražūs.“ (p. 26).

N.Kliukaitės poezija nesileidžia pasveriama. Ji irgi yra „tarp“ būvyje. Ji neleidžia pasakyti: „Mėgstu šią poeziją“. Ji draudžia teigti: „Čia nėra poezijos“...