Poetiškas meilės šaltis

Į skaitytoją Laura Sintija Černiauskaitė prabilo pirmuoju savo romanu „Kvėpavimas į marmurą“. Visa, kas tapę autorės savitu kalbėjimo būdu, išlikę: klasikos bruožai, kiek nutolę nuo realybės (anot literatūrologo V.Gasiliūno, tarsi užstrigę praėjusiame laike), idealistai veikėjai; graži meninė kalba, kai kada ypatingai suartėjanti su poezija. Rašytoja V.Juknaitė jau spėjo šį romaną pavadinti tikru įvykiu lietuvių prozoje, nauju lietuvišku romanu apie meilę.

Romane vaizduojamas šeimos, auginančios sergantį vaiką ir įsūnytą iš globos namų berniuką, gyvenimas. Psichologinės tarpusavio santykių peripetijos, žmogaus pažeidžiamumas ir meilė kaip santykių ašis – šios knygos dominantės. Romano personažai – skirtingi, nors pasakotojo ir kiek „suniveliuoti“. Izabelė – moteris, kenčianti dėl sergančio vaiko ir vyro neištikimybės, kiek išsiblaškiusi, meniškos prigimties. Liudas – vyras, pasiklydęs tarp dviejų moterų, galų gale likęs su savimi ir kelionių agentūra „Liudvikas“. Beatričė – vaikų namų direktorė, praeityje – gera Izabelės draugė ir moteris, kurstanti Liudo aistrą. Ilja – įtarus, nepatiklus, „mažas laukinis šamanas“, paralyžiuojančiu žvilgsniu. To žvilgsnio ir priešiškumo nuvarginta Izabelė grąžina berniuką į globos namus, taip dar labiau traumuodama jo sielą ir patvirtindama jo „filosofiją“: „...Ilja jau žinojo, kad viskas, kas prasideda kaip pasaka, anksčiau ar vėliau baigiasi gyvenimu. O gyvenime niekas netrunka ilgai. Kiekviena diena ką nors iš tavęs atima, o jei gauni dovanų, tai tik tam, kad jas iš tavęs išplėštų“ (P.129). Gailius – išminčius vaiko kūne, šiek tiek aiškeriagys; vaikas, vertinantis savo ligą ir artėjančią mirtį kaip neišvengiamą likimo duotybę: „Kai aš galvoju apie mirtį, tai nematau, kokia ji. Tik juntu jos artėjimą – ji visada ateina truputį per anksti. Net jeigu nuo mažų dienų prie to pratiniesi. Mums trūksta papildomo vaizduotės vingio, kad galėtume ją suprasti ir aprėpti. Mumyse visada per daug gyvenimo. Todėl pirmasis mirties žingsnis, žingsnis iš tamsos, visada bus netikėtas. Žinau, kad mano mirtis auga kartu su manimi ir yra staigi ir aštri kaip dūris. Ji neužpuls iš pasalų. Ūktels iš tamsos tuo slėpiningu aksominiu balsu ir, kai atsisuksiu, įsmigs į mane kaip peilis. Bet mudu jau būsime pažvelgę viens kitam į akis.“ P.161-162). Tai, apie ką Gailius kalba metaforiškai, virsta realybe – miršta jis ne priveiktas savo ligos, o nuo Iljos rankos pasiųsto peilio.

Įžvalgus, santūrus, tačiau kažkokiu egzistenciniu rūpesčiu, idealizmu, persisunkęs romano naratorius kiek „pakenkia“ personažams, žvelgdamas į juos per vieną prizmę ir tokiu būdu paversdamas juos tam tikra monohrominių veikėjų paveikslų ekspozicija. Dėl to romano pasaulis, nors ir metaforiškas, reflektyvus, vietomis sukelia nuovargį ir abejingumą; tam tikras manierizmas ir patosas – įtarumą. Nors V. Juknaitė teigia atvirkščiai: jos nuomone, vaizduojamas pasaulis kuriamas talentingai ir veriasi skirtingomis spalvomis. Šiuo klausimu, matyt, galima diskutuoti.

P.S. Rašytoja viename pokalbyje užsiminė, kad pavadinimas į galvą šovė tuomet, kai ji apsikabino mylimą žmogų – tokia subtilaus knygos pavadinimo „genezė“.