„Kelionių“ poezija klampoja per kasdienybės ir būties kraštovaizdžius, prisotintus mitinių ir literatūrinių nuorodų, egzistencinių prieštarų, naujo santykio su savimi ir pasauliu paieškų. Tai lėta, intymi kelionė, kurioje po kiekvieno eilėraščio norisi sustoti ir pasilikti su tekstu.

Interviu su poete kalbamės apie kūrybos ribas ir atvirumo svarbą, vidinį kismą ir siekį rašyti iš pilnatvės.

– Jūsų poezija pasižymi drąsiu atvirumu, intymumu. Kaip manote, ar įmanoma per daug atsiverti skaitytojui? Kur jūsų vidinė riba, jei tokia yra?

– Mano poeziją išties galima priskirti išpažintiniam žanrui. Tačiau visada sakau, kad norėčiau, kad trijose knygose nugulę eilėraščiai būtų atpažintiniai. Taigi, kad aprašomos patirtys, asmeninės ir ne, rezonuotų, ką nors sujudintų skaitytojo viduje. Todėl manau, kad atvirumas ir intymumas literatūroje veikia tada, kai tai darai ne tik dėl savęs, o dėl skaitytojo, dėl veikiančio teksto, dėl pačios literatūros.

Kita vertus, rašant man labai svarbu išsakyti subjektyvią tos akimirkos tiesą, kuri vėliau gali ir kisti. Rašydama knygas norėjau kalbėti būtent taip arba nerašyti išvis. Kalbant apie ribas – taip, turiu jas, yra dalykų, kuriuos maskuoju, sąmoningai literatūriniu.

– Trečiojoje knygoje „Kelionių“, palyginti su ankstesnėmis, kur kas daugiau šviesos. Kiek rašydama galvojate apie tai, kaip jūsų tekstai bus priimti? Ar nekilo dvejonių, gal ši knyga nebus tokia artima tamsumą jau pamėgusiems skaitytojams?

– Geras klausimas ir įdomu, kad jis sutapo su rašytojos, literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės per knygos pristatymą užduotu. Suvokdama tam tikrą riziką nuvilti „Tamsiųjų amžių“ gerbėjus, vis tik atsigręžiu į savo literatūrines vertybes. Nenoriu visą gyvenimą tarsi rašyti vieną tą pačią knygą – suprantu, kad visada kuriu tam tikru savo būdu, kaip sakė Marius Burokas – „liniškai“, bet kartu man labai svarbu ieškoti naujų temų, rakursų, bent iš dalies kisti ir fiksuoti šiuos kitimus. Todėl „Kelionių“, tikiu ar tiesiog tikiuosi, jau žengia nuo ankstesnės kūrybos bedugnių, steigia kitokį santykį – su motinystės fenomenu, su savimi, su pačiu pasauliu.

– Eilėraščių esmine ašimi tampa prieštaros. Man įstrigo prieštaringa mintis apie patį rašymą – ne tik gydantį, bet ir sargdinantį procesą, kai rašytoją užvaldo narcisizmas. Kaip atskirti, kur rašymas gydo, o kur tampa dar viena priklausomybe ar net pradeda žaloti? Ar apskritai įmanoma atskirti?

– Čia labai įdomu patyrinėti ne tik rašytojų, bet ir įvairių menininkų biografijas – matome daug pavyzdžių, kai destruktyvios patirtys paverčiamos kūriniu, konstruktu, iš chaoso tveriant pasaulius. Kita vertus, žiūrint į gausius pavyzdžius, ir pats rašymas gali būti savotiškai destruktyvus, sargdinantis. Kai savotiškas apsėdimas, priklausomybė, manija sukurti kuo paveikesnį tekstą sunkia jėgas ir jaukia protą. Pati sau dabar esu pasakiusi, kad noriu daugiau rašyti iš sveikumo, pilnumo nei iš ligos ar deficito. Man tai nelengvas uždavinys – pasiryžtu savęs dėl veikiančių tekstų nesargdinti, bet būna visaip. Apie tai rašau ir naujosios knygos eilėraščiuose „Narcizai“ ir „Vilniaus trilogija“.

– Tačiau ar įmanoma kurti tik iš vidinės ramybės, be skausmo ir kančios? Eilėraštyje „Palikimas“ užsimenama: „Sakau sau, kad noriu / Veikti iš pilnumo, pilnaties, pilnatvės“. Galbūt tokia dabar jūsų kūrybos kelionė ir tikslas – stengtis rašyti iš pilnatvės?

– Kaip gražiai sujungėte, pratęsėte ankstesnį klausimąǃ Taip, dabar tikrai labai norėčiau rašyti iš pilnumo – ne kamšydama savo vidines skyles (kartais eilėraštis man būdavo labai geras lopas ar pamušalas), o labiau dalydamasi nuostaba, mažais atradimais ir nutikimais. To „Kelionių“ knygoje jau yra. Tačiau kartais vėl grįžtu atgal, krapštau savo žaizdas ar šašus ir to paveikta vėl ką nors panašaus kaip anksčiau parašau. Palieku čia retorinį klausimą: ar įmanoma rašyti būnant visiškai harmoningam, sveikam ir pilnam?

– Kiek jums artimas kopriklausomybės jausmas su tekstu rašymo kelionėje – kai nebeaišku, ar jūs rašote eilėraštį, ar jis rašo jus?

– Oi, dažnai pajuntu, kad esu vedama teksto, sąveikauju su kalba, kovoju su ja ir esu nunešama srovės, kurios nekontroliuoju. Pasidalysiu galbūt banalia ar naivia mintimi, bet vis dažniau, galvodama apie kūrybos ištakas, kilmę, net jei ji labai tamsi, jaučiu slypint kažką anapus savęs, nepaaiškinamą neuronų ryšiais ir neuromediatorių išsiskyrimu. Iš niekio gimstantis esmas, iš tuštumos ateinanti rastis – aukštesnės jėgos alsavimas į sprandą.

– Kaip manote, poezija labiau grąžina „namo“ ar, priešingai, tai būdas išsivaduoti iš lūkesčių, problemų?

– Man poezija yra būdas kažką išsiaiškinti, kaip minėjau, atrasti vidinę tiesą, net jei ji ir yra laikina. Gražu manyti, kad tai grįžimas „namo“, net jei irgi yra laikinas, netvarus.

Atvirumas ir intymumas literatūroje veikia tada, kai tai darai ne tik dėl savęs, o dėl skaitytojo, dėl veikiančio teksto, dėl pačios literatūros.

– Knygoje svarbi šviesotamsos metafora – ar galima šią būseną suprasti ne tik kaip priešybių kovą, bet ir tam tikrą harmoniją?

– Taip, manau, kad šviesotamsa sujungia du žmogaus ir pasaulio pradus. Tai ta prieblanda, kurioje visi reiškiniai ir dalykai galbūt pamatomi tokie, kokie yra, kokie gali atsiverti žmogaus akiai.

– Trečiąjį skyrių „Kelionių“ galima pavadinti šviesiuoju. Jame kalbama ir apie tikėjimą. Įdomu, kaip per laiką kito jūsų požiūris į tikėjimą? Koks santykis su tikėjimu yra dabar?

– Kaip jau minėjau, vis labiau pajuntu, kad, kaip rašau eilėraštyje „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ (intertekstas, puiki knyga tokiu pat pavadinimu, įkvėpusi mano kūrinį), esama kažko daugiau, nei paprasta akimi galime pamatyti. Tikiu, kad yra procesų ir reiškinių, kurie nepaaiškinami gryna biologija. Vis dar esu svyruojanti nendrė, Jobo provaikaitė, užduodanti aukštybei tuos pačius klausimus. Tačiau, kaip gerai, kad galime abejoti, kvestionuoti, gal net pagrūmoti aukštybei. Toks santykis yra tikėjimo gyvastis. Man jis labai reikalingas ir svarbus.

– Taip pat trečiajame skyriuje juntama buvusio laiko, ankstesnės savęs ilgesio melancholija. Kaip manote, kiek mes iš tiesų sugebame išgyventi, patirti savo laiką? Kartais atrodo, kad tik ilgimės praėjusio ar mintyse jau projektuojame būsimąjį. Net viename iš eilėraščių sakote, kad geriausias laikas yra tas, kuriame mūsų nėra.

– Taip, kartais man atrodo, kad dabarties išgyvenimas, pasiekiamas meditacija, kontempliacija, malda, gali būti labai bauginantis ir intensyvus. Todėl keliamės į praeitį arba projektuojame ateitį, nes čia mūsų nebėra arba dar nėra. Galbūt ir rašymas yra būdas išbūti, jaukintis dabarties momentą?

– Kalbant apie vidinę kelionę, man įstrigo ir šios eilutės iš eilėraščio „Kelionės parke“: „Po trylikos metų man sako, kad kelionės jausmą / Galima patirti ant suoliuko parke stebint žmones“. Pasidalykite, ką norėjote perteikti šia mintimi.

– Šio eilėraščio kontekstas – kadaise, dar prieš gimstant sūnui, kuris dabar jau paauglys, kalbėjomės su vyru ir jis sakė, kad svečioje šalyje kelionės jausmą labiausiai patyrė tiesiog pusdienį sėdėdamas ant suoliuko parke ir stebėdamas žmones. Taip, manau, tai puikus būdas keliauti – ir po platųjį pasaulį, ir per savo vidinius labirintus. Nebūtinai reikia dirbtinai ieškoti ryškiausių įspūdžių, nuotykių ir dirgiklių, kad gyventum. Kad keliautum.

– Ar yra vietų – tiek fizinių, tiek vidinių – į kurias keliauti dar nedrįstate?

– Vis dar dažnai sapnuoju spintas, prikimštas seniai pamirštų dalykų – ypač iš močiutės namų, kurių jau nebėra. Pati sau šiuos sapnus aiškinu tuo, kad ir vidinėse spintose yra dalykų, kurie baugina, kurie dar neištyrinėti. Fizine prasme yra kraštų, kuriuose gal būtų baisu dėl politinės ar kitokios nesaugios situacijos. Tačiau mane įkvepia, kad žmonės sėkmingai keliauja ir ten. O nukeliauti labai norėčiau į Japoniją ir Naująją Zelandiją.

Narcizai

Įkvėpta filmo „Bloga nuo savęs“

Sakau „manęs“, nes kartais rodosi, kad viskas pasaulyje vyksta man. (Ričardas Gavelis, „Vilniaus pokeris“)

Ar dar ilgai žiūrėsi į veidrodį? Minutę, valandą, dieną.

Mažas sidabro paukštuk, ar greitai išskrisi? Lauksi,

Kiek reikės, o vis tiek nesitrauksi, Narcize.

Mano močiutė turėjo dvi batų dėžes, kuriose

Laikė vaistus. Ištikimai jas kasdien visur

Nešiodavosi – vaikai, kaimynai, gydytojai, svečiai,

Ar matot, kaip aš sergu?

Po penkiolikos metų nuvažiavau į kaimą

Rytais skeldavau per pusę trioksino tabletę

Priešais tetas ir pusseseres – kiek daug

Užjaučiančių akių, namuose visada

Pamiršdavau apie savo skydliaukę.

Ak, mane steigiantis žvilgsni, nebūk toks skvarbus,

Nepermatyk šitų eilėraščių, įrašų, nuotraukų,

Ak, mane steigiantis žvilgsni, tu

Nesi ištikimas tikrovei, padėk man ir toliau

Didinti dozes, skaičiuoti susirūpinusiuosius.

Kokia gera knygos idėja – parašyti memuarus

Apie tai, kaip patys save sargdiname, ir tada

Išgarsėti. Tariuosi su ego, jei gaunu dėmesio

Savo rašymams, gal čia, čiur, nesiskaito –

Galiu sėkmingai toliau rašyti tokias knygas?

Koks Tu gražus, mažas sidabro paukštuk,

Kaip giliai esi atsispaudęs šito pasaulio dagerotipuose.

***

Palikimas

Vis dar veikiu iš alkio, iš stokos,

Nirčiai varau save botagu bekraštėmis

Stepėmis. Yra kelionių, kurios nesibaigia.

Užkariautos dykynės – per menkos.

Saikas yra visa ko matas – bandau

Mokyti mergaitę, tą, kurios kraujyje

Vis dar teka sovietmečio promilės.

Norėčiau, kad būtų tokie blaivybės namai,

Tokios minesotų programos, kurios pašalintų

Šiuos svaigalus, išgydytų nuo nerimasties

Sopančią galvą, močiučių išgyventus sibirus ir visus deficitus.

Eiles prie mėsos ir bananų, kuriose vis dar laukiu.

Produktai kiti, kitas ir alkis. Sakau sau, kad noriu

Veikti iš pilnumo, pilnaties, pilnatvės.

Naujų laikų profilaktoriume geriu neveiksmingus

Priešnuodžius, gaunu vieną kitą ukolą – net

Kalboje, net namuose prasimuša paveldėta

Būtis, nebaigta vidurinė, nuolatiniai balsai,

Kurie sako, kad jei labiau nesistengsi – išmes –

Iš namų, iš kalbos, iš mylimų širdžių.

Todėl eik – nes reikia dar vienos įveiktos eilės,

Dar vieno daktariškos dešros gabalo.

***

Kelionių I

Visose vietose, kuriose buvau, palikau

Mažas savo odos atplaišas, prakaitu

Sumirkusius maršrutus – porų išskyras,

Tvaiką, septynmylius žingsnius.

Sako, kai miestai suminga, budi kalnai –

Tada girdi, kaip Tavo širdis sudygsta

Lengva melancholija – nors dar esi čia,

Jau ilgiesi tos žalumos, citrinmedžių.

Palikau savo numirusius sapnus,

Dantų griežimą ir trišakio nervo peršulius.

Dabar – tik Neptūnas su trišakiu –

Jaučiu vandenų glamonę, kuri numaldo.

Per fotografijas replikuojasi mažos

Savasties DNR dalelės, grįžusi prisimenu,

Kaip nesiryžome bučiuotis ties tiltu,

Plukdomi Venecijos gondolininko.

Daug kur palikau kančios liudijimus –

Įstabiame amfiteatre, blankiame raštelyje

Savoje sienos pusėje. Troškimų fontanas

Nuplovė lūkesčių perteklių, liko tik ilgesys.