– Mariau, pradėkime pokalbį nuo Rašytojų sąjungos literatūros fondo, kuris renka lėšas Ukrainai. Kaip jis atsirado?

– Šią istoriją jau pasakojau keletą kartų. 2022 m. spalio mėnesį man paskambino Laurynas Katkus ir sako – važiuojam į Ukrainą. Sakau – važiuojam, bet negalime važiuoti tuščiomis. Tada šovė į galvą, kad yra Rašytojų sąjungos fondas, skirtas rašytojams remti, kai jie suserga ar kitiems ekstra atvejams. Susitarėme su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite ir taip viskas prasidėjo. Ukrainoje kreipėmės į kolegę Kateriną Michalicyną, su kuria buvome pažįstami, nes reikėjo vietinio žmogaus. Iš suaukotų lėšų perkame automobilius, taktinės medicinos priemones: hemostatinę tvarsliavą, turniketus, neštuvus. Kai reikėjo, pirkome krosneles, šildytuvus, generatorius, šiltus apatinius drabužius kariams, cheminius šildiklius pirštams, įvairių dalykų. Esame vežę aštuonis kibirus šokolado iš Ukrainos namų, rūkytą ispanišką kumpį. Tauragėje savanoriai primezga šiltų kojinių. Gabename ir maistą naminiams gyvūnams, nes mūsų fondas globoja Nikopolio gyvūnų prieglaudą „Šans na žittia“ (Šansas gyventi). Be maisto, mes jiems reguliariai pervedame pinigų, kuriuos jie naudoja nuo karo nukentėjusiems gyvūnams gydyti.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek automobilių jau esate nuvežę?

– Šiek tiek jau susimaišiau skaičiuose, bet tikriausiai 26 ar 27, įskaitant vieną sunkvežimį. Vidutiniškai – vieną automobilį per mėnesį. Fondas – mažas, pinigų yra tiek, kiek yra...

– Unikaliausia, kad tai daro poetai, literatai! Ar žinai tokių atvejų kitose šalyse?

– Man atrodo, kad kažką panašaus daro estų literatai. Lietuvoje aukas renka ir į Ukrainą važiuoja ne tik poetai, bet ir filosofai, tokie kaip Nerijus Milerius, Viktoras Bachmetjevas. Į fondą aukoja įvairūs žmonės, bet daugiausia – mūsų skaitytojai. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek iš aukojančių yra rašytojų ar apskritai meno žmonių, o kiek skaitytojų ar žiūrovų.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Ukrainoje jau yra žuvę daugiau kaip 200 literatų. Šis skaičius, palyginti su kitų kultūros sričių atstovais, yra gana didelis. Ar tai reiškia, kad rašytojai yra sąmoningesni, patriotiškesni?

– Apskritai šiuo metu Ukraina išgyvena milžinišką literatūros pakilimą ir rašytojai yra labai girdimi karo metu. Jie dabar yra visos tautos psichoterapeutai. Jų balsas labai girdimas ir už Ukrainos ribų. Tikriausiai taip susiklostė istoriškai. Juk ir pas mus po Antrojo pasaulinio karo dalis literatų buvo partizanai, o dalis pradėjo rašyti išėję į mišką. Vykstant įvairiems istoriniams lūžiams, literatai mobilizuojasi ne tik savo tekstais, bet ir kita veikla.

– Tai vyksta dėl to, kad jie jautresni?

– Man atrodo, kad rašytojai jautrūs bendram informaciniam laukui, retorikai, tekstams, kalboms ir greičiau gali nujausti, kad kažkas artėja. Gal tai ir padeda anksčiau ir giliau įsitraukti į tokias veiklas. Šiaip lietuvių poezija nėra labai socialiai angažuota. Bent jau nebuvo iki karo. Dabar tai keičiasi – atsiranda dėmesio tiek karui Ukrainoje, tiek įvairioms socialinėms problemoms, politiniams lūžiams.

– Esu iš kai kurių poetų girdėjęs ir skeptiškų minčių apie savo kolegas, rašančius poeziją apie karą Ukrainoje. Juk kokios gali būti mūsų refleksijos iš tokio atstumo?

– Iš dalies sutinku su jais. Aš pats rašau tik iš savo asmeninės patirties, iš to, ką matau ir patiriu važiuodamas, gabendamas automobilius, susitikdamas su žmonėmis. Juk negaliu rašyti apie karą tiesiogiai, nes jame nebuvau. Morališkai, etiškai man tai nepriimtina. Negaliu naudotis kitų žmonių nelaime, kad parašyčiau gerą tekstą. Čia gana sunkiai nusakoma riba. Pvz., Vytauto Kazielos eilėraščiai apie Ukrainą yra puikūs. Taip pat Daivos Čepauskaitės, kuri reflektuoja tai, kas vyksta. Yra ir daugiau rašančių – Vainius Bakas, kiti. Kiekvienas jų renkasi savo požiūrio tašką, balsą, kuriuo pasakoja apie karą Ukrainoje.

Kita vertus, manau, kad tai, kas vyksta pasaulyje, reikia ir būtina apmąstyti ir poezijoje. Šūkis nepainioti meno ir politikos dabar atrodo ir kvailai, ir pavojingai.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tarp tavo draugų, pažįstamų poetų yra žuvusių?

– Ačiū Dievui, ne. Su Maksymu Kryvcovu nespėjome susipažinti, bendravome tik nuotoliu. Yra sužeistų, kontūzytų. Arturas Dronis neseniai buvo sužeistas, ilgai gydėsi ir iki šiol neaišku, ar galės visiškai valdyti ranką.

– Grįžkime šiek tiek atgal. Koks tavo santykis su Ukraina ir jos poezija buvo iki karo?

– Pirmą kartą Ukrainoje buvau 2012 m. Lucke. Ten vyko vertimų dirbtuvės „Magnus Ducatus Poesis“. Susirinkdavo poetai iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir versdavo vienas kito poeziją į savo kalbas. Tai dar buvo Janukovyčiaus laikai – tokia pelkė. Ypač Lucke, kuris nėra didelis miestas, tvyrojo keista atmosfera. Su kai kuriais Ukrainos poetais buvau pažįstamas ir anksčiau, nes vertimų dirbtuvės vyko ir Lietuvoje. 2014 m. Druskininkuose susipažinome su K. Michalicyna, Julia Musakovska, Olena Herasymiuk. Dirbtuvės truko savaitę ir per ją ukrainiečiai išgėrė visą „Maximoje“ buvusią svarainių degtinę. Labai linksma savaitė buvo.

Aš nežinau, kur ta paslaptis, bet su ukrainiečiais labai lengva palaikyti ryšius. Gali pusę metų nebendrauti, bet šiltas, betarpiškas santykis išliks. Tai buvo dar viena priežastis padėti jiems iš mūsų fondo, nes jie juk – mūsų draugai.

Kai prasidėjo Maidanas, 2013 m. pabaigoje–2014 m. pradžioje feisbuke rašiau informacines suvestines apie įvykius. Panašią veiklą atnaujinau ir prasidėjus plataus masto invazijai. Metus rašiau karo veiksmų suvestines, vėliau, kai pradėjome materialinės pagalbos Ukrainai veiklą, lioviausi rašęs.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia Ukrainos poezija buvo iki karo? Ar esi ką nors vertęs?

– Labai mažai. Gal šiek tiek žinojau bendraamžių pavardes. Lietuvoje yra keletas lietuvių poetų ir vertėjų, kurie puikiai žino Ukrainos poeziją. Tai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir ypač Vytas Dekšnys, kuris yra vaikščiojanti Ukrainos ir Baltarusijos literatūros enciklopedija. Jis buvo pagrindinis šaltinis, per kurį visa informacija ateidavo anksčiau. Jis kviesdavo Ukrainos autorius, pasiūlydavo šį bei tą paskaityti. Aš iki šiol viso Ukrainos poezijos paveikslo nesu susidėliojęs, nes tai didžiulė šalis ir joje poezijos labai daug, ji labai įvairi ir, kas svarbiausia, labai gera.

– Gera – turi galvoje dabartinę, karo, poeziją?

– Ne tik. Karo poezija yra šiek tiek kitas dalykas. Man įdomu, kiek iš šios bangos liks. Tikrai žinau, kad M. Kryvcovo poezija išliks. Galbūt ne visi eilėraščiai, bet dalis įeis į Ukrainos poezijos fondą. Taip pat A. Dronis, J. Musakovska, Halina Kruk ir visi kiti, kurie rašo kaip apsėsti. Visa tai liks. Palyginčiau tai su „sušaudyto atgimimo“* poezija. Atrodo, kad ukrainiečių literatūra itin aktyvuojasi per tokius lūžio momentus, katastrofas. Aišku, kaip ir visur, yra įvairios poezijos: tiek geros, tiek blogos. Ten dabar beveik visi rašo. Iš tos gausybės prasimuša vienetai, kurie iš tiesų yra geri.

Ir yra ne tik fronto poezija, yra įvairių temų. Pvz., kaip jaučiasi pabėgėliai, ką reiškia pasitraukti iš savo gimtojo miesto. Labai skausmingi dalykai, kai palieki savo kraštą, į kurį greičiausiai niekada negrįši, nes iš jo nieko ir neliko. Šis motyvas labai stiprus Rytų Ukrainos poezijoje. Kalbos lūžis dar labai svarbus. Dalis pereina iš rusų į ukrainiečių kalbą, dalis savo eilėraščiuose narsto tuos santykius, lūžį ir kaitą. Kartais ir viename eilėraštyje visko pilna. Pvz., Jaryna Čornohuz eilėraščiuose aprėpia daug: nuo filosofinių klausimų iki išgyvenimo apkasuose. Ir tai labai organiškai susidėlioja. Labai daugiasluoksniai ir sudėtingi tekstai.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galima sakyti, kad šiuolaikinė Ukrainos poezija šiuo metu yra stipriausia Europoje ar net pasaulyje?

– Žinok, gal ir taip. Šiuolaikinė ukrainiečių poezija yra labai paveiki. Pripranti prie stiprių poetinių emocijų, kurios muša į galvą. Kai po jos skaitai kokią ramesnę, meditacinę, poeziją, pajunti, kad nėra adrenalino.

– Ar sunku ją versti?

– Žiūrint, ką. Tikrai ilgai krapščiausi su J. Čornohuz. Marianną Kijanovską labai sunku versti. Paprastai rimuotą ukrainiečių poeziją verčia A. A. Jonynas, V. Braziūnas. Sudėtinga yra ir karo terminai, karinis slengas. Reikia daryti išnašas, rasti atitikmenis mūsų kalboje. Ir tikrai nelengva emociškai. Labai sunku skaityt eilėraščius scenoje su jų autoriais, kurie įsikibę į savo tekstus, ant krizės ribos, – tai didelis išbandymas. Tačiau tai daryti reikia ir būtina.

* Sušaudytas atgimimas – turtinga ir įvairialypė XX a. 3-iojo dešimtmečio ukrainiečių rašytojų, aktyviai kūrusių Sovietų Sąjungoje, bet 4-ajame dešimtmetyje brutaliai nužudytų stalinistinių valymų metu, kūryba.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek šiuolaikinė Ukrainos poezija yra aktuali Lietuvoje?

– Manau, aktuali. Jos kol kas dar nelabai daug išversta, bet aš vis sulaukiu komentarų socialiniuose tinkluose, kad Lietuvos mokyklose mokytojai vyresniųjų klasių moksleiviams duoda skaityti, pavyzdžiui, M. Kryvcovo eilėraščių. Arba A. Dronio eilėraščių. Juos derina su mūsų partizanų laikotarpio literatūra, nes gali iliustruoti šiuolaikiniais pavyzdžiais, kurių Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Man labai įdomu, ar šie eilėraščiai turės įtakos lietuvių poezijai. Ar jie papildys, ar nuskurdins, ar pakeis mūsų poezijos lauką. Tačiau dar anksti apie tai kalbėti.

Man pačiam tai daro įtakos. Tiek dėl važiavimo į Ukrainą, tiek dėl skaitymo ir vertimo. Aš tų temų irgi turiu. Mano naujoje knygoje bus šeši ar septyni eilėraščiai Ukrainos tema, nors stengiuosi neperdozuoti. Po pastarojo vizito į Kyjivą parašiau eilėraštį, dedikuotą M. Kryvcovo tėvui. Eilėraštis apie gedėjimo procesą, tėvui netekus sūnaus.

Beje, visi norintys paskaityti ukrainiečių poezijos (angliškai arba originalo kalba) kviečiami į Vilnius UNESCO literatūros mieste esančią bibliotekėlę.

– Kas tave labiausiai jaudina būnant Ukrainoje? Ar tai atsispindi tavo poezijoje?

– Tvirtybės ir trapumo derinys. Ribinėse situacijose atsidūrusio žmogaus elgesys. Gali ir mums tekti jose atsidurti. Tada pagalvoji, kaip mes elgtumės tokioje situacijoje. Mano eilėraščiuose to beveik nėra, bet rašydamas apie tai galvoju.

M. Buroko asmeninio archyvo nuotr.

– Pabaigoje noriu paklausti, kas tau yra gera ir bloga poezija?

– Neatsakomas klausimas. Skaitydamas pirmiausia žiūriu, ar žmogus turi talentą, ar išmano poetinį amatą. Ar eilėraštis yra daugiau nei jo sudedamosios dalys. Ar yra kas nors už žodžių. Tu jį gali išardyti, bet turi būti kažkas, kas jį sujungia atgal. Yra skonio dalykai, estetika, etika ir pan. Visa tai turi sugulti į vieną kūrinį, kuris ir tampa eilėraščiu. Galų gale – kalbos meistrystė. Bloga poezija yra ir bloga kalba – per daug jos, sakiniai kreivi, ne tie žodžiai pavartoti, neskambu. Gali būti labai rimuotas ir labai skambus eilėraštis, bet tuščias viduje. Arba panaudoti nuvalkioti įvaizdžiai. Geri poetai, kurie išsiveržia iš poetinių šablonų, visų pirma rašo remdamiesi savo patirtimi, pasakoja istorijas taip, kaip yra, randa gerų įvaizdžių. Geras poetas įžodina tai, ko paprastas žmogus nemoka pasakyti.

Eilėraštis:

ČERNIHIVO VYŠNIA

laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu. žolė slepia sprogimų raupus, pušys spiečias, linksta, užstoja, ten tuštuma, ten žioji langais išdaužyta vaikystė, nušautas mokslas, kalba išmuštais plytų dantimis, ten laikos įsikibus sienos penktokės Olesios tapyta saulėgrąža. senutė mina dviratį, žegnojasi, gaudžia gaudžia sirenos, pasaulį praplėšė, pradūrė it kamuolį, kiša veidą vidun plėšri ir bejausmė tamsa, viskas kaip visad, griuvėsiuose skleidžiasi pienės, kybo berže lango rėmas ir rausias it kurmis gilyn minos skeveldra. šimtamete vyšnia, aš grįšiu, aš ragavau tavo kraujo karolių, aš spausiu delne tavo sprangų ir slidų uogos kauliuką, aš apeisiu šio miesto cerkves, tik ten supratau tikrą santūrų jų grožį, skulptūrų randai bus užgiję, užsitrauks suraižyti šukėm knygų viršeliai ir aš vėl mokėsiu kalbėti.

gaudžia gaudžia sirenos virš cerkvių drobulių, virš upės, virš istorijos. ten, kur pastatėm mašiną – duobė ir kolonų skeveldros.