Rašytojas L. Katkus: dirbu rūsyje, nes neturiu kito ramaus kampo

Tą patį patyrė ir ankstesnių kartų rašytojai, pavyzdžiui, Tomas Venclova ar Ričardas Gavelis, taigi istorija kartojasi. Jiems irgi nuolat prikaišiota, kad yra nelietuviškai intelektualūs, nusisukę nuo kaimo, kad mokosi iš kitataučių autorių, kad rašo norėdami įsiteikti rusų disidentams, žydams, Vakarų liberalams. O iš dabartinės perspektyvos matome, kad jų kūrybinė pozicija yra pilno, neprovincialaus, europietiško geriausia prasme lietuviškumo pavyzdys.

– Humanitarinių mokslų daktaro disertacijos pagrindu išleidote monografiją apie Rytų Prūsijos poeto Johannesso Bobrowskio ir lietuvių išeivio Alfonso Nykos-Niliūno lyriką, tačiau mokslininko situacijos apmąstymas jaučiamas ir jūsų romane "Judantys šešėliai". Koks, jūsų akimis, yra dabartinės Lietuvos mokslininko portretas? Ar emigracija yra vienintelis kelias į prasmingą būtį?

– Galiu kalbėti tik apie humanitarinius mokslus, pirmiausia, apie filologiją. Apskritai situacija nebloga, net, sakyčiau, gera. Dirba nemažai vyresnių ir jaunesnių mokslininkų, turinčių kritinę nuovoką ir platų akiratį. Didžiausia problema dabartinėje akademijoje – darbo ir materialinės sąlygos, solidų mokslo lygį už elgetišką atlygį palaikančių intelektualų išnaudojimas (čia šis žodis visiškai tinkamas ir atitinka esmę). Tačiau išaugę su tradicija, kur kultūros žmogus negali susiteršti socialiniu veikimu ir apskritai žemomis materijomis, humanitarai linkę pavieniui ir pasyviai kentėti. Iš jų neišskiriu ir savęs praėjusiame filologo gyvenime.

– Esė rinkinyje "Sklepas ir kitos esė" kalbate apie posovietinio žmogaus ištrūkimą į laisvąjį pasaulį. Kokiam skaitytojui adresuojate šią knygą: įstrigusiam laike ar besiveržiančiam į Vakarus? Ar Lietuvoje jau yra laisvas skaitytojas?

– Iš tikrųjų laisvės tarp mūsų skaitytojų dar trūksta. Egzistuoja stiprūs, vos ne karminiai stereotipai ir labai apibrėžti lūkesčiai. Viena, gal didžiausia grupė nori, kad literatūra pateiktų unikaliai dorų ir dvasingų lietuvių portretus ir prisidėtų prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo. Kitai grupei literatūros vardo vertas tik rašymas apie rašytojo gyvenimą, priešpriešinamą runkelių, popsininkų ir buržujų gyvenimui. Dar kita laukia nesulaukia lietuviško Dano Browno, kurio aštriųjų siužetų bučinys mūsų literatūrą iš negrabios varlės pavers "cool and sexy" karalaite (keista, bet tarp jų nemažai intelektualų).

Vis dėlto yra Lietuvoje ir skaitytojų, kurie tiesiog domisi ir netgi myli šiuolaikinę literatūrą, kurie nesitenkina stereotipiniais vertinimais, o stengiasi patys susidaryti nuomonę, kurie džiaugiasi jos sėkmėmis, išgyvena dėl nesėkmių ir stengiasi išsiaiškinti priežastis; kurie suvokia, kad žodžio menas yra sąžiningas įrankis apmąstyti ir įamžinti vienintelį mums duotą gyvenimą, kad nedidelėje šalyje skaitytojų vaidmuo kuriant literatūrą yra svarbesnis, nei paprastai manoma.