Forumas sulaukė dar daugiau dalyvių nei pernai – iš viso net 150 žmonių, įskaitant ir teatro profesionalus, ir Dzūkijos mokytojus bei mokinius, kuriems buvo surengti atskiri mokymai. Renginyje didelis dėmesys buvo skirtas regionuose veikiantiems teatrams ir festivaliams, vyko daug diskusijų, blitz prisistatymai, kelios ekskursijos. Forumo organizatoriai sako sulaukę itin daug gerų dalyvių atsiliepimų. Jau svarstomos kelios vietos, kur forumas galėtų keltis kitąmet.
Kiek teatrų yra Lietuvoje?
Į Teatro forumą dalyviai suvažiavo iš įvairiausių Lietuvos kampelių – Alytaus, Pakruojo, Varėnos, Ukmergės, Neringos, Rokiškio, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Anykščių, Molėtų, Merkinės, Marijampolės, Lazdijų, Visagino, Druskininkų, Kintų ir kt. Jie atstovavo teatrams, kultūros centrams, regioniniams scenos meno festivaliams, taip pat finansuojančioms ir kultūros politiką priimančioms įstaigoms, tokioms kaip Kultūros ministerija ir Kultūros taryba.
„Būtent to ir siekėme, kad šiame renginyje susirinktų teatro srityje veikiantys profesionalai iš retesnių vietų. Dėl to ir forumas šiemet buvo iškeltas iš sostinės į Alytų. Toks sprendimas labai pasiteisino“, – sako viena iš forumo organizatorių Agnė Biliūnaitė.
„Pernai sakydama sveikinimo kalbą Teatro forumo atidaryme Vilniuje, atkreipiau dėmesį, kad net nežinome, kiek šiai dienai teatrų yra Lietuvoje. Pirmajame forume vyko diskusija apie spektaklių sklaidą Lietuvoje. Tad šios diskusijos dalyvės apsiėmė susitikinėti visus metus ir bendromis pajėgomis parengė teatrų sąrašą – valstybinių, municipalinių, nevyriausybinių. Jis, žinoma, nėra baigtinis, tačiau šiai dienai jame – 73 teatrai.
Antrojo forumo metu daug dėmesio skyrėme regioniniams festivaliams, tad planuojame pabaigti ir paskelbti regioninių festivalių sąrašą bei vystyti paskutinėje forumo diskusijoje gimusią idėją – kurti neformalią Lietuvos regioninių festivalių bendradarbiavimo platformą“, – sako viena iš forumo organizatorių Kristė Agota Sav.
Ko labiausiai trūksta teatro lauke?
Teatro profesionalų susibūrimą Alytuje pradėjo Justo Tertelio moderuojami tinklaveikos pusryčiai „Pasaulio kavinė“. Jau čia iškilo opiausios teatralų problemos ir iššūkiai. Dalyviai dirbdami grupėse surašė, ko jiems labiausiai trūksta Lietuvos teatro lauke. Atsakymai buvo įvairūs. Nuo to, kad trūksta pažinčių, tinklaveikos, žanrų įvairovės, galimybės matyti kitų teatrų spektaklius, daugiau netradicinių, įvietintų (angl. site-specific) pastatymų iki finansavimo, profesinių cechų ir galimybės žinoti režisierių užimtumą bei drąsos ginant savo interesus.
Po to vyko labai laukta Didžioji diskusija „Kultūra ir politika iš teatro bendruomenės perspektyvos“, kurią moderavo Lietuvos šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė.
Diskusijoje dalyvavo Nacionalinės premijos laureatas, dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, Lietuvos kultūros instituto direktorė Julija Reklaitė, režisierius ir dramaturgas Aleksandr Špilevoj ir Tarpdisciplininių menų festivalio „Aritmija“ Merkinėje kuratorius Algimantas Rokas Černiauskas.
Jie kalbėjo apie rudenį vykusius protestus, savo asmeninį santykį su jais, taip pat santykį per atstovaujamas organizacijas, institucijas, protesto eigą ir dabartinę situaciją. Vienas iš vyravusių raktažodžių buvo vienybė, kurią dalyviai ir ryškino, ir tuo pačiu kvestionavo – ar tikrai buvome ir esame vieningi, ar egzistuoja Vilniaus ir kitų miestų burbulai, kurie bendrą vaizdą padaro neaiškų? Pasak LKI vadovės Julijos Reklaitės, kultūra yra ekosistema, tad joje reikia visko – ir didelių, ir mažų, skirtingų nuomonių, tikėjimo ir abejonių.
Tarp diskusijų įsiterpė architektūros tyrėjo, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininko dr. Kosto Bilūno pranešimas „Teatras prasideda nuo architektūros: kaip sienos formuoja ritualą“. Kelintus metus vykdydamas Lietuvos teatrų architektūros tyrimą (Lietuvos teatro centro projektas „Teatra yra ir pastatas“), tyrėjas pasakojo apie šių pastatų specifiką ir būdingus bruožus: miesto aikštes, centrinius laiptus, fojė ir proskenijo arką – šie aspektai formuoja ir teatrinę patirtį žiūrovams. Iš karto po šio pranešimo vyko teatralizuota ekskursija po Alytaus miesto teatrą – jauniausią Lietuvoje teatro pastatą.
Penkios aktualios diskusijos
Kadangi šių metų forumas koncentravosi į „mažuosius pasaulio centrus“ (Krzysztofo Czyzewskio terminas) – miestus, miestelius ir kaimo vietoves, kuriose auga ir bręsta kultūra, laisvas mąstymas ir demokratija, tad dauguma kitų diskusijų buvo skirta regionams.
Antroji Didžioji diskusija, kurią moderavo Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė, klausė, ar festivaliai regionuose yra kultūrinė misija, ar išgyvenimo projektas.
Po to vyko net penkios panelinės diskusijos. Daugiausiai dalyvių susirinko į pokalbį apie koprodukcijas Lietuvoje, apie jų realybę ir lūkesčius. Šią diskusiją vedė Klaipėdos jaunimo teatro direktorius Tomas Jankauskas, dalyvavo teatrų vadovai, prodiuseriai ir ministerijos atstovai. Dalyviai labiausiai domėjosi, kaip sekasi Lietuvoje įgyvendinti koprodukcijas tarp NVO ir valstybinių teatrų, kaip koprodukcijų tvarkas galima padaryti atviresnes ir lankstesnes. Kas šioje sistemoje veikia ir kas ne, kalbėta buvo ir apie tai, kur norėtųsi brėžti ateities trajektorijas bendradarbiaujant tarp teatrų kūrinių pastatymuose.
Tuo pat metu tik kitose Alytaus miesto teatro erdvėse vyko diskusijos apie scenos menų rezidencijas Lietuvoje ir užsienyje (moderavo teatro ir šiuolaikinio cirko režisierius Gildas Aleksa), apie scenografijos meno sklaidą (moderavo menotyrininkė, dailininkų sąjungos galerijos „Arka“ vadovė dr. Evelina Januškaitė), apie finansavimo galimybes (moderavo viena iš Lietuvos teatro centro steigėjų Agnė Biliūnaitė) ir apie spektaklius jaunajai auditorijai (moderavo režisierė, aktorė ir dramaturgė Andra Kavaliauskaitė).
Vakare forumo svečiai buvo kviečiami pamatyti Alytaus miesto teatro spektaklį „Tylėja“ ir kartu pavakaroti.
Dėmesys regionams ir mokytojams
Antrąją renginio dieną vyko keli paraleliniai renginiai, skirti skirtingoms auditorijoms – ryte bendri pusryčiai, per kuriuos dalis dalyvių nusprendė, kad reikia daugiau progų burtis ir nutarė kartu stoti į Teatro sąjungą, kad galėtų labiau atstovauti teatro srities interesams. Vėliau vyko regioniniams festivaliams skirta diena: prisistatymai ir po jų vykusi diskusija, tai moderavo Kauno kamerinio teatro direktorė Jurga Knyvienė. Prisistatė per 10 festivalių, buvo išsakyta įdomių įžvalgų apie festivalių rengimo mažuose miestuose ir miesteliuose specifiką. Dalyviai pažymėjo, kad dažnai jaučiasi tarsi atokios salos, labai trūksta bendradarbiavimo, kalbėjimosi, dalinimosi praktikomis. Todėl nuspręsta, kad Lietuvos teatro centras padės sukurti bendradarbiavimo platformą.
Šiame Teatro forume ypač daug dėmesio buvo skiriama mokytojams. Antrąją renginio dieną vyko net dveji mokymai. Kultūros edukatorė, teatro „Lino lėlės“ direktorė Vida Narveišytė Dzūkijos pedagogus supažindino su praktiniais bei kūrybiniais kultūros renginių refleksijos metodais, o dramaturgė doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė vedė rašymo kūrybines dirbtuves, kuriose mokė pažadinti vaizduotę ir atrasti autentišką balsą. Teatro forumą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.
Forumo programą vainikavo antroji Dzūkijos kultūros asamblėja – dalis forumo dalyvių liko ir joje. Asamblėjoje dalintasi patirtimis iš skirtingų regionų, kalbėta apie ateitį. Trečiasis Teatro forumas vyks 2027 m. kovo mėnesį.
Naujausi komentarai