Po pasaulio pabaigos – kitas pasaulis

Su savitu Jaroslavo Melniko stiliumi artimiau turėjome progos susipažinti 2004-aisiais, kai pasirodė jo knyga „Rojalio kambarys“. Tuomet pasigirdo tokie epitetai: „europietiškos prozos kūrėjas“, „maloni prozos staigmena“; „baltų varnų“ knyga tokioms pačioms „baltoms varnoms“. Šiandien galime atsiversti naują J.Melniko knygą „Pasaulio pabaiga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir džiaugtis pažinus tą seną, gerą Melniką, rašantį santūriai, lakoniškai ir – nepaisant kuriamo pasaulio paslaptingumo, absurdiškumo, „siurrealumo“ – stebėtinai logiškai, racionaliai, motyvuotai.

„Pasaulio pabaiga“ – apsakymų ir apysakų rinkinys, kuriame autorius tyrinėja žmogaus asmenybės ribas; savo veikėjus skatina veržtis iš kokių nors siaurai suvokiamų gyvenimo rėmų; žadina juose norą suvokti daugiau, nei regima akimis, ir gilesnius dalykus, nei fiksuoja tingus kasdienės rutinos užliūliuotas protas.

Bet koks veikėjų susidūrimas su pasaulio „kitokybe“ yra neprognozuojamas, nenuspėjamas, paradoksalus. Jei Dievas nepasirodo vieninteliam gyvam likusiam žmogui, tai gal jo išvis nėra („Pasaulio pabaiga“)? Gal prieš daugelį metų mirusio tėvo meilė sūnui yra tokia stipri, kad jiedu iš tikrųjų gali bendrauti telefonu („Skambink man, kalbėk su manimi“), o vaiko meilę motinai įstengia pažadinti tik demonstruojama fizinė jėga („Šiukšlių vamzdis“)? Tekstuose dera atvirumas su užbaigtumu, savotiškas anekdotiškumas su skaudžia neviltimi („Svečiuose pas Dievą“).

Personažų elgesio patologijas lemia daug kas: baimė, nuobodulys, neapykanta; pažinimo noras ir noras sužinoti vieną vienintelę tiesą. Jų asmenybės dvejinasi, veikėjai tarsi praryja vieni kitus, įsikuria vieni kituose „nepaliaujamai nerimą keliančiu jausmu“: „Supratau, kad esu niekas, iš kurio atsirado ir Herbertas Soaresas, ir Artūras Steinbekas, ir milijonai kitų žmonių, žinomų ir nežinomų, atspindinčių vienas kitame, lygių prieš amžinybės alsavimą“ (p. 221).

Net jei išradai būdą, kaip „išjungti“ ir „įjungti“ pasaulio gyvybę vienu mygtuko paspaudimu, – esi niekas. Dievo nuosavybė. Girtuoklis Kolka, į kurį įsikūnijo Dievas (o gal „baltoji karštinė“) aiškina: „Žmogus trokšta ir žmogus kenčia – bet uraganas nurims, stos visiškas štilis. Ir aš užpildysiu visą „aš“. Vėl nebus asmenybės – tik aš. Liaukis kalbėti, užsimerk ir klausykis tylos – ir tada pajusi mane savyje, pačiame savyje. Ir tai bus kitas susitikimas negu dabar. Ir tu neužduosi nė vieno klausimo, nes tau nieko nesinorės aiškintis. Aš būsiu tu, ir tu būsi aš. Būsiu tik aš vienas – „tu“ išnyksi. Mažasis „aš“, asmenybė – išnyks“ (p. 61).

Tematiškai itin vientisa knyga, tačiau „minties diktuojama įtampa“ svyruoja...